Apskritai, visos trys Baltijos šalys yra didžiausią infliaciją patiriančiųjų aukščiausiame trejetuke, o Lietuva – pirmaujanti.
Akivaizdu, kad šie skaičiai įspūdingi, ir kyla klausimas, kaip reikėtų elgtis šiose situacijose.
Tam, kad būtų galima modeliuoti savo padėtį tokioje aplinkoje, reikėtų pradžiai išskaidyti, kokius segmentus infliacija veikia.
Pabandykime apžvelgti skolos, santaupų ir pajamų sritis, kurios, tikriausiai, liečia kiekvieną finansiškai aktyvų žmogų.
Jei pradėtume nuo skolos (ypatingai būsto skolos), tai aukšta infliacija yra atgaiva skolon būstus pirkusiems žmonėms, nes paskola yra konstanta (nekintantis dydis), o tai reiškia, kad eurui sparčiausiai nuvertėjant Lietuvoje, lietuviai skolininkai sparčiausiai ES mažina savo skolos vertę dėl infliacijos.
Tokia situacija yra ypatingai palanki, kol palūkanos išlieka žemumose – realiai mokėdami 1–2 proc. palūkanų ir esant didesnei nei 4 proc. infliacijai skolininkai ne tik nepermoka, bet ir uždirba turėdami skolą, nes skolos aptarnavimas kainuoja mažiau nei skola yra „graužiama“ infliacijos. Tačiau čia yra vienas riebus „BET“.
Šioje vietoje reikėtų pereiti į pajamų skiltį. Esant aukštai infliacijai žmogus turėtų daryti visus įmanomus veiksmus, kad jo pajamos augtų nemažiau nei infliacija.
Pagal statistiką, 2017 metų pirmo pusmečio duomenimis, atlyginimai vidutiniškai Lietuvoje per metus augo 8,7 proc. Privačiame sektoriuje per metus ūgtelėjo 9,3 proc., o valstybiniame – 7,5 proc.
Taip išeina, kad privačiame sektoriuje atlyginimai augo du kartus sparčiau nei infliacija, tad lietuviai turėtų pasižiūrėti savo atlyginimų lapelius prieš metus ir dabar.
Jei atlyginimai padidėjo didesne apimtimi nei infliacija – viskas tvarkoje, jei ne – reiškia, kad skęstate infliacijos verpetuose ir reikia imtis veiksmų (reikalauti didesnio atlyginimo, keisti darbą arba važiuoti dirbti į didesnį miestą ir nepamiršti kelti kvalifikaciją nuolat, kad netektų susidurti su panašia situacija ateityje).
Jei žmogus yra statistinis lietuvis, kuriam alga auga ir infliacija akseleruoja mažiau nei atlyginimo augimas, tada tokio žmogaus perkamoji galia didėja ir, nepaisant augančių kainų, jis vejasi ES pragyvenimo lygį, tuo pat metu sparčiai mažindamas skolos naštą, jei tokią turi.
Kiek komplikuočiau yra žmonėms, kurie neturi skolų arba jas turi mažas, bet yra sukaupę nemažas santaupas.
Laisvų pinigų turėtojas galėjo lengvai miegoti laikydamas indėlį už artimas nulinėms palūkanas iki šių metų pradžios.
Dabar santaupas „graužiantis“ priešas, vardu Infliacija, pabudo. Saugaus užutėkio nėra, nes garantija, kurią gali gauti taupytojas, yra ~ 5 proc. sumažėjusi perkamoji galia per metus, jei pinigai guli sąskaitoje ar po čiužiniu. Gali kilti noras pasigerinti savo gerovęir išleisti pinigus, kuriuos nepaliaujamai sąskaitoje mažina nauja, ilgai miegojusi jėga, tačiau tai nebūtų pats geriausiais receptas.
Reikia prisiminti, kad ekonomika kaista – vyrauja optimistinės nuotaikos, o sena patarlė sako: „roges ir malkas reikia ruošti vasaros metu“.
Santaupas turėti yra gerai, tačiau šiandien jas turintis tiesiog privalo pagalvoti apie jų įdarbinimą. Santaupų turėtojams teks rizikuoti, kad uždirbtų nemažiau nei 5 proc. per metus, kad išlaikytų perkamąją galią.
Receptai šioje vietoje gali būti įvairūs, bet atsakymas vienas – investuoti. Investuoti į savo ar kito verslą, kurti savo arba skolinti, bet kokiu atveju saugaus užutėkio nebėra. Perkamąją galią būtina išlaikyti todėl, kad kai ateis finansinė žiema, reikia turėti kaip įmanoma daugiau perkamosios galios, kad būtų galima pasinaudoti galimybe nupirkti atpigusį turtą iš tų, kurie „neruošė rogių vasaros metu“.