Arčiausiai susitarimo buvo priartėta su „Lietuva 2030“, bet, 2012m., pasikeitus politiniam ciklui, viskas nugulė į žymiuosius „stalčius“, kurie perkeltine prasme Sizifo akmenį įkūnija geriau nei pirmapradis antikinis kūrinys.
Esminės šalies vystymo reformos trunka dešimtmečius – du ar tris kartus ilgiau nei trunka politinis ciklas. Būtent todėl pokyčių praktiškai neįmanoma įgyvendinti, jei skirtingos politinės partijos nesutaria dėl esminių tikslų. Valstybės strategija apskritai turėtų integruoti visus esminius šalies pokyčius į vieną strateginę šalies vystymo viziją.
Žemesnė Valstybės strategijos pakopa yra nacionalinis susitarimas dėl bent vienos „temos“, kuri svarbi šalies ateičiai. Airiai sutarė, kad mokesčių sistema bus vienas iš jų konkurencinių pranašumų pasaulyje ir jos praktiškai nekeičia beveik 20 metų. Suomiai 1968 metais sutarė dėl švietimo vystymo krypties ir po 20–30 metų tapo vieni geriausių pasaulyje.
Turbūt liūdniausia per paskutinius 10 metų stebėti Lietuvos švietimo pokyčių kaleidoskopą, kur pokyčiai tampo švietimo kūną į skirtingas puses be ypatingo proveržio. Dešimt metų Lietuva bando konsoliduoti Lietuvos universitetus ir aukštąsias mokyklas: jungia, nebejungia, jungia vienas, sujungia su kitomis, finansuoja vienaip, finansuoja kitaip. Kolegijos, kurios turi esminių egzistencinių klausimų ir vis dar ruošia regionuose „reklamos vadybos“ bakalaurus išvis gyvena „už radaro“. Ir jau dabar aišku, kad praėjus rinkimams vėl pasipils naujos iniciatyvos..
„Mokykla 2030“ ir visos susijusios temos: koks mokyklų tinklas atitinka Lietuvos ateities modelį, kokia jų vidinė hierarchija, kas - nacionalinė valdžia ar savivalda - atsako už mokyklų kokybę , kokie ir kaip matuojami tikslai, koks mokymo turinys ir t. t.? Jei viena partija rinksis Suomijos modelį, kita kurs nuosavą, o trečia Singapūro – gausime musę su vienu sparnu ir prestižinę mokytojo specialybę, kaip strateginio planavimo parodiją.
„Aukštasis mokslas 2030“: koks ateities aukštųjų mokyklų tinklas reikalingas Lietuvai, kuriuose regionuose, kokia takoskyra tarp kolegijų ir universitetų, kokie tikslai keliami visai sistemai, koks finansavimas, koks studijų modelis labiausiai tinka ateities kompetencijoms įgyti? Kai kurios aukštojo mokslo gijos taip sunykusios, kad kelių metų perspektyvoje liks tik tušti pastatai su administracija.
„Regionų vystymas 2030“: kokie tikslai keliami regionų vystymui, kiek Lietuvoje planuojama vystyti ekonominių centrų, kokie kiekvieno iš jų esminiai trūkumai, kokios lėšos reikalingos jiems pašalinti, kokia į ateitį orientuota specializacija reikalinga? Visas Lietuvos demografinis paveikslas tiesiog „rėkia“, kad reikia rimtų pokyčių norint sukurti tvarią regionų ateitį.
„Mokesčių sistema 2030“. R. Kuodžio „gyvulių ūkio“ sinonimas jau žinomas visiems, kas gali ir nori skaityti. Labiau besidomintys žino, kad Lietuva perskirsto vieną mažiausių procentų per BVP, kas, iš esmės, yra pagrindinė viešojo sektoriaus skurdo ir nekompetencijos priežastis. Tik bėda, kad sprendimus visi mato skirtingus – vieni nori naujų mokesčių, kiti siūlo susirinkti esamus, kurių nemoka „gyvulių ūkio“ lygesnieji už lygius, treti siūlo ieškoti efektyvumo.
Čia geras loginis prioritetų uždavinukas ateičiai: kas šeimai ir vaikui sukuria didesnę vertę – 50 EUR kas mėnesį ar geras mokytojas, uždirbantis 1500 Eur, jokių namų darbų, korepetitorių ir mokykla, kuri integruoja naujausią neformalų ugdymą (robotika, empatija, verslumas) į savo veiklą? 2020 m., Valstybės biudžete vaiko pinigams bus skirta ~300 mln. Eur. Visas Lietuvos mokytojų metinis darbo užmokestis ~600 mln. Eur.
O kur dar šalies ekonominio augimo ir inovacijų strategija, kuriai reikėtų mažiausiai 200 mln. Eur per metus norint, kad susikurtų prielaidos tapti turtingesne ekonomika ateityje?
Nepaliesta liko „Demografinė strategija 2030“ – sritis, kurioje, jau akivaizdu, ateina didžiulės perkrovos visai šalies socialinei sistemai, bet dauguma apsimeta, kad nemato „dramblio kambaryje“. Kas bus su mūsų pensijų sistema, kai dirbančiųjų santykis su pensininkais pasikeis drastiškai? Čia ne mokslinė fantastika – demografijoje viską galime aiškiai matyti bent 20 metų į priekį.
Rastume dar bent porą ne mažiau svarbių temų, kurioms praverstų nacionalinis susitarimas, bet turbūt dar didesnis iššūkis Lietuvoje yra sutartų pokyčių įgyvendinimas.
1. Jei pokytis trunka ilgiau nei 10 metų – reikalingas nacionalinis susitarimas dėl bazinių tikslų ir strategijos.
2. Strateginių prioritetų turi būti 4–5, bet ne 200.
3. Strateginiai prioritetai turi turėti eiliškumą ir vidinę hierarchiją – jiems dedikuojami esminiai žmogiškieji ir finansiniai resursai. Idealiu atveju visi prioritetai integruoti į vieną strategiją.
4. Strateginiams pokyčiams valdyti reikalingi tinkamo dydžio kompetencijos centrai ir ne, tai nėra Ministerijos Departamentas su 8–10 etatų. Kalba eina apie savarankiškas organizacijas su ~100 žmonių, valdančių duomenis ir technologinius įrankius, darančių pilotinius projektus, pasitelkiančių išorės ekspertus ir uždirbančių gerus atlyginimus. Sakysite, brangu? O jei tokia idėjų kalvė („think-tank“) padėtų sumažinti šešėlinę ekonomiką ir padidinti šalies biudžetą 1 mlrd., Eur? Ar padės reformuoti visą bendrojo lavinimo sistemą?
5. Strateginiams pokyčiams įgyvendinti visada svarbi komunikacijos strategija, kuri padeda nušviesti sprendimo priežastis ir naudas bei įtikinti visuomenę pokyčio būtinumu.
Dabartinį strateginės disciplinos nebuvimą labai gerai iliustruojanti situacija – Seimo koalicija bando išsiderėti kosmines lėšas vaiko pinigams, Prezidentūra – padidėjusias lėšas skirti pensijoms, o mokytojai laukia pažadėtojo algų augimo ir prestižinės profesijos. Ar realu pasiekti tokius nacionalinius susitarimus? Su krašto apsaugos finansavimu pavyko, tad nors šansų ir mažai, svarbu suvokti, kad kitu atveju suksimės ratu lyg ta musė su vienu nurautu sparnu.