Prezidentūra, gynybos taryba ir užsienio specialistų modeliuoti scenarijai rodo, kad Lietuvai trumpuoju periodu reikia investicijų gynybos srityje ir jos svyruoja tarp 12–14 mlrd. eurų per artimiausius penkerius metus. Šis poreikis yra aiškiai išreikštas ir pasikartoja keliuose šaltiniuose.
Tokioje situacijoje reikėtų judėti tokia seka: įsivertinti, ką galime sutaupyti ir perskirstyti iš esamo biudžeto tiek centrinės, tiek ir savivaldybių lygmeniu. Tai reiškia, peržiūrėti, kur keliauja pinigai, iš kur jų galima paimti, gal kur nors nestatyti ar neinvestuoti artimiausiu metu. Tada įvertinti, kiek galime pasiskolinti, nes Europos institucijos ketina tai leisti daryti būtent finansuojant gynybą (net Vokietija žengė istorinį žingsnį leisdama skolinimąsi), ir jei lieka neuždengta suma – pažvelgti į esamų mokesčių pokyčius.
Raktinis žodis yra esamų [peržiūra – „Delfi“], o ne naujų įvedimas. Peržiūrėti dydžius ir po truputį keičiant juos surinkti trūkstamą sumą, nes turime riziką, kad įvesdami naujus ar didindami vieną ar kitą mokestį reikšmingai galime prarasti konkurencingumą.
Būdami arčiausiai rizikos šaltinio mes būsime priversti proporcingai daugiau nuo ekonomikos investuoti į gynybą, kad parodytume savo ryžtą, tuo tarpu į Vakarus nutolusios valstybės, kaip Ispanija, greičiausiai pasinaudos atsidariusia papildoma galimybe skolintis, tačiau investicijos nukeliaus ne visiškai tiesiogiai į gynybą. Gali būti, kad po tuo slėpsis investicijos į infrastruktūrą. Tad čia turime daugiau galvoti apie tai, kad mūsų požiūris turi būti toks, kad būtent pasitelkdami skolą turime stengtis didinti investicijas ir mažiau spausti sulčių iš mokestinės bazės. Trumpalaikis poreikis turi būti dengiamas iš skolos, o vėliau dengiamas tvariais mokestiniais įnašais.
Pasigirsta kalbų, kad vyksta diskusijos apie naujų mokesčių įvedimą. Tai draudimo akcizas bei cukraus mokesčiai, ir greičiausiai dar kažkas, kas nenutekėjo į viešumą. Labai būtų negerai, jei mes įvedinėtume naujus mokesčius, nes tai lems mūsų šalies patrauklumo mažėjimą.
Draudimo mokesčiai būtų žalingi, nes lygiagrečiai svarstomi ir nekilnojamojo turto (NT) mokesčio pakeitimai – tai lemtų dvigubą smūgį turtą valdantiems asmenims. Pakeitus turto registro vertes, kas planuojama ir registro vertės bus pakeltos dar šiais metais, iki šiol jokio mokesčio nemokėjusieji gali gauti dvi naujas sąskaitas – NT mokestį ir dar, jei turtas draudžiamas, tai papildomą tarifą ir už tai. Tai stipriai paveiktų po truputį bundančią NT rinką ir dar stipriau užgultų turtą besinuomojančių žmonių pečius, nes mokestis visa apimtimi bus perkeltas tiems, kas jo netgi neturi mokėti.
Cukraus mokestis būtų dar viena naujovė, kuri kirba politikų galvose. Manoma, kad apmokestinus cukrų turinčius produktus būtų lengva surinkti apčiuopiamas sumas čia ir dabar, tačiau tokios šalys, kaip Vokietija, Šveicarija ar Liuksemburgas, tokio mokesčio netaiko, o Estija ketina tokio plano atsisakyti, pamačiusi neigiamus padarinius. Norvegija, kuri daug metų taikė – atsisakė. Teisybės labui reikia pasakyti, kad tokį mokestį taiko kaimyninės šalys Latvija ir Lenkija, o mes šiuo atžvilgiu turime mokestinį privalumą.
Papildomo mokesčio įvedimas maisto produktams lemtų jo brangimą ir smogtų mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, nes jų krepšelyje maistas sudaro didesnę dalį išlaidų. Cukraus turintys produktai tiesiog brangtų. Vargu, ar būtų pasiektas ir tikslas sumažinti gyventojų nutukimą, nes tai lemia žmonių nejudrumas. Beje, Latvijoje šio mokesčio per metus surenkama vos nuo 10–14 mln. eurų, priklausomai nuo metų, kas biudžetui nėra reikšminga pinigų suma.
Lietuvoje greičiausiai bus taikomasi į saldintus gaiviuosius gėrimus, o mokestinėje sistemoje išskirti vieną produktą ir apmokestinti nėra gerai. Užuot sistemą supaprastinus, vis kuriami nauji mokesčiai, kuriuos administruoti darosi vis sunkiau. Surenkama mažai, o darbo užkraunama tiek valstybiniam administratoriui, tiek ir verslams.
Diskusijų bus dar labai daug. Daugiausia jų bus, kai artimiausiu metu pasirodys mokestiniai projektai, nes bus ką konkrečiai vertinti. Dabar matosi, kad stengiamasi labai stipriai ieškoti papildomų mokestinių pajamų ne visai atlikus namų darbus ir įvertinus pirmines galimybes. Kyla rizika, kad mokestinė našta gali tapti per sunki ir tai išbalansuos ekonomikos tvarų augimą, kuriuo Lietuva išsiskiria visoje Europos Sąjungoje (esame sparčiausiai žmonių pajamas auginanti valstybė per paskutinius 20 metų). Kopijavimas ir naujų mokesčių įvedimas nėra kelias, geriau perbalansuoti jau esamus ir sutvarkyti perteklinių lengvatų ūkį.
