Mūsų skaičiavimais, vien iš Lietuvos valstybinių miškų viršūnių ar šakų įmanoma „išlupti“ 0,7 mln. kubinių metrų biokuro, lygiai tiek pat ir iš privačių miškų. Tačiau šiemet per pusmetį pačiais optimistiškiausiais skaičiais išvežta 6 kartus mažiau.
Žinoma, turime tik pasidžiaugti, kad biokuras pinga ir kad gan sparčiais tempais jis šią žiemą pasiekė katilines. Tačiau tuo pat metu ši žiema išryškino viso sektoriaus problemas.
O viskas gan paprasta. Sparčius tempus lėmė įsiklausymas į biokuro gamintojų raginimus „roges ruošti vasarą“. Žiemai ruošėsi ne tik biokuro, bet ir šilumos energijos gamintojai. Ir tikrai galima sakyti, kad pasiruošė – biokuro sandėliai pilni. Natūralu, kad užpildžius sandėlius, kainai nėra erdvės kilti.
Antra, į šį šildymo sezoną „įvažiavome“ lengvai – ruduo buvo šiltas, o tai leido ne mažinti sukauptą kiekį, o net sukaupti perteklių.
Trečia ir lemiama ganėtinai lengvo šildymo sezono priežastis – dėl išaugusių energetikos kaštų sustojusi beveik visa medienos apdirbimo pramonė. Medienos gaminių poreikis krito drastiškai ir iš karto atsirado žaliavos biomasės gamybai.
Tačiau tai tik laikinas veiksnys. Lietuva yra viena iš baldų pramonės lyderių Europoje, pamažu vartojimas atsigaus ir ilguoju periodu kliautis medienos gamybos atliekomis būtų neprotinga.
Jau žiūrint į 2023–2024 metų šildymo sezoną, vienintelė žaliava, dėl kurios biomasės gamintojams nereiks konkuruoti su pramone, yra kirtimų liekanos ir visa, kas pramonei nereikalinga. Konkurencija dėl kitos žaliavos kainas tik augins. Reikia vienintelio valdžios sprendimo – skubiai šakas, viršūnes ar perbrendusius medynus malti į „čipsus“. Darykime viską, kad paliekama pūti žaliava atsidurtų katiluose.
Sąlygos plėsti biokuro pajėgumus Lietuvoje puikios – pas mus šakų, viršūnių ar tikrai perbrendusios medienos, idealiai tinkamos biokurui, yra 7 mln. kubinių metrų – dešimčiai metų į priekį.
Žvelgiant 5–10 metų į priekį, lieka dar daug neatsakytų klausimų: kodėl nekertami priešgaisrinių ruožų ar pakelių medynai. Reikia tam tikrų greitų sprendimų, bet jų nepriimama.
Biokuro gamintojai mielai sudalyvautų konkursuose ir supirktų biokurui tinkamą medieną pagal kiekvieno regiono situaciją ir kainas. Yra ir kita medalio pusė – būtų sutvarkyti mūsų šalies miškai, grioviai, apleisti laukai palei elektros trasas, pagaliau užsisuktų ekonomikos smagračiai.
Tad artėjantiems šildymo sezonams reikia ne politinių lozungų, o ūkinio požiūrio.