Kvota – ne technologinis, bet politinis dėmuo
Praėjusių metų vasarą kartu su vadinamuoju „proveržio paketu“ buvo priimta 2 GW kvota suminei saulės elektrinių įrengtajai galiai. Siekis įgyvendinti sklandžią ir greitą žaliosios energetikos plėtrą, mažinti biurokratinius trukdžius ir perteklinius ribojimus netikėtai virto stabdžiu saulės energetikai – bent pusę metų nebebuvo išduodamos išankstinės prisijungimo sąlygos ir pasirašomi ketinimo protokolai naujų komercinių parkų plėtrai. Pasak tuo metu kalbėjusio VERT pirmininko Renato Pociaus, 2 GW riba buvo nustatyta, siekiant subalansuotos atsinaujinančių energijos išteklių plėtros bei atsižvelgiant į operatorių technines galimybes.
Šių metų vasario 1 d. Vyriausybė priėmė nutarimus dėl elektros tinklų pralaidumų paskirstymo proporcijų ir saulės elektrinių plėtros. Jais nutarta reglamentuoti jau nebe įrengtosios, bet leistinos generuoti galios ribas. Šios ribos buvo padalytos skirtingoms grupėms: fiziniams, juridiniams asmenims, savivaldybių bendrijoms. Likusi galia po savaitės paskelbtame VERT nutarime padalyta komerciniams parkams.
Dar po mėnesio Tarybai patvirtinus PETA, buvo priimtos išsamios taisyklės, kuriose įtvirtinta, kokiais atvejais taikomi ribojimai leistinai generuoti galiai peržengus nustatytas ribas, kai nėra sistemos galimybių integruoti visą iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) pagamintą energijos kiekį į elektros energijos rinkos segmentus.
Lietuvos elektros perdavimo tinklo sistemos techninės galimybės per pusę metų nebuvo nei padidintos, nei sumažintos. Pasirodo, tereikėjo trijų dokumentų (Vyriausybės ir VERT nutarimų ir patvirtinto PETA), kad tolimesnė saulės parkų plėtra taptų nebepavojinga tinklui.
Kyla klausimas: koks yra tolesnis 2GW kvotos likimas? Ar ji bus išlaikyta įstatyme? Ar taisyklei, kurią de facto leidžiama pažeisti, vis dar ten vieta?
Gamyba – neribota, jeigu užtikrinsime elektros vartojimą, kaupimą ir eksportą
Tiek 2 GW įstatymo pataisoje, tiek trijų dokumentų rinkinyje, leidžiančiame viršyti kvotą, dėmesys sutelkiamas į elektros gamybos dalių skirstymą. Tačiau paaiškėjo, kad pagrindinė problema yra ne technologinis sistemos gebėjimas priimti gaminamą elektrą, bet ribotos vartojimo galimybių apimtys. Kiekvienu momentu priimti į elektros tinklą galima tiek elektros, kiek yra suvartojama, kaupiama ir eksportuojama.
Todėl dėmesys nuo elektros gamybos pusės turėtų būti perkeltas į elektros realizavimą, sistemos galimybių didinimą – elektrą eksportuojant ar kaupiant, o taip pat numatant vartojimo augimo dinamiką. Jeigu užtikrintume pakankamą šių sričių galimybių užtikrinimą bei plėtrą, galbūt ir elektros gamybos iš AEI ribojimo neprireiktų.
Prie sistemos galimybių augimo prisidėtų sklandesnis mūsų šalyje pagamintos elektros tarpvalstybinis perdavimas, arba kitaip – elektros eksporto didinimas. Tam pasitarnautų ne tik pralaidumo esamomis jungtimis užtikrinimas, bet ir kuo spartesnė naujų jungčių, tokių kaip „Harmony Link“, plėtra. Žinoma, svarbu prisiminti, kad elektra būtų eksportuojama tik tuo atveju, jeigu kaina mūsų šalyje bus žemesnė negu perkančiose šalyse. Europos Sąjungos bendros rinkos tikslas yra, kad elektros kainos skirtingų šalių zonose ilgainiui išsilygintų.
Elektros generacijos galimybes taip pat didina ir elektros vartojimas Lietuvoje, kuris, kaip prognozuojama, kils 47 proc., palyginus 2021 m. su 2031 m. Jau dabar prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje bus pagaminama 100 proc. suvartojimą atitinkantis elektros kiekis iš atsinaujinančių išteklių, todėl vartojimo didinimas nebetampa neigiamu aspektu, kaip dabar (2021 m. 21 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros buvo pagaminta iš AEI).
Prie elektros generacijos šalyje didinimo gali prisidėti ir kaupimo galimybių didinimas. Ši kryptis pastebima ir PETA sąlygose, įtvirtinant palankesnes sąlygas hibridinėms elektrinėms, turinčioms kaupimo įrenginį. Konkretūs žingsniai padėtų ir kitų kaupimo būdų plėtrai. Pavyzdžiui, iš AEI gaminamas vandenilis, vėliau – amoniakas, galėtų būti efektyviai panaudotas energijos kaupimui, kuomet reikia subalansuoti Lietuvos energetikos sistemą. Tai spręstų elektros generacijos iš AEI netolygumo problemą.
Didinti sistemos galimybes Lietuva tikrai gali, tačiau pastaruosius pusę metų vykstanti diskusija yra sukoncentruojama į neva ribotų galių paskirstymą.
Proporcijų paskirstymo reikšmė
Neapibrėžtumo būsimiems elektros gamintojams būtų mažiau, o gal ir kvotos nebūtų reikėję, jei adekvatus dėmesys būtų skirtas teisėkūros procesui. Atsinaujinančių išteklių įstatymo pataisa, kuria buvo įtvirtinta 2 GW kvota, jokių neigiamų reguliavimo pasekmių nenumatė. Realybėje jos jau dabar akivaizdžios: atidėta saulės energetikos plėtra, kuri vėlins iš iškastinio kuro generuojamos elektros atsisakymą ir lems lėčiau mažėjančią elektros kainą vartotojams. Dėl aukštos elektros kainos nukentėjęs Lietuvos konkurencingumas regione dar turės ilgalaikių padarinių. Daugelis buitinių vartotojų ir įmonių ieško sprendimų, kaip ateityje apsisaugoti nuo pikinių kainų.
Valstybės dėmesys turėtų būti skiriamas vartojimo, sklandaus elektros eksporto ir kaupimo galimybių didinimui, o ne gamybos ribojimui. Pagrindinis tikslas turi išlikti vienas – kuo spartesnė atsinaujinančios energetikos plėtra.