Šie metai atmintyje išliks kaip didelių kontrastų ir pokyčių metai. Jie buvo pasitinkami ir su viltimi, ir su baime.
Vieniems nauja valiuta tapo galimybe laisviau keliauti ir prekiauti, kitiems nerimą kėlė galima jos įtaka perkamajai galiai. Viena pagrindinių prekybos partnerių – Rusija – apsistatė prekybiniais barjerais ir pasinėrė į nuosmukį, bet iš duobės pradėjo lipti euro zonos ekonomika, suteikdama naujų galimybių Lietuvos įmonėms.
Rusijos imtas taikyti embargas bei gilus jos ekonomikos nuosmukis galėjo turėti rimtų pasekmių – lietuviškos kilmės prekių eksportas į šią šalį susitraukė daugiau nei per pusę. Vis tik pasekmės buvo labai švelnios, o nuostoliai ‒ aiškiau matomi tik keliuose sektoriuose.
Sustiprėjo eksporto srautai į Vakarų valstybes. Smūgį sušvelninti padėjo ir ECB skatinimo politika – neigiamos palūkanos ir agresyvus pinigų pasiūlos didinimas ne tik padidino europiečių perkamąją galią, bet ir susilpnino eurą bei paskatino eksportuotojus.
Lietuvos ekonomikos augimas sulėtėjo iki šiek tiek mažiau nei 2 procentų, tačiau darbo vietų kūrimas išliko spartus, o vidutinio darbo užmokesčio augimo tempas net padidėjo.
Malonus siurprizas buvo tai, kad, nepaisant didelio neapibrėžtumo ir nepalankių išorinių aplinkybių, įmonės net dešimtadaliu padidino investicijas.
Tiesa, kol kas dar neaišku, ar tai nebuvo trumpalaikė palankių aplinkybių nulemta sėkmė. O gal įvyko sisteminis lūžis, ir kitais metais ne tik negrįšime prie senos blogos praktikos, bet ir matysime tolimesnį progresą?
Valdžios pajamų prognozės kitų metų biudžete signalizuoja apie tokią viltį ir tikėjimą.
Pigi nafta parklupdė Rusiją, bet sustiprino Lietuvos vartotojų perkamąją galią. Apvalinant kainas ir augant atlyginimams, paslaugos vidutiniškai šiemet pabrango maždaug 4 procentais.
Taip pat pastebimai padidėjo ir už pabrangusius JAV dolerius importuojamų prekių kainos, pavyzdžiui, egzotiškų vaisių ir žuvies. Tačiau atpigusi nafta ir kitos žaliavos atsvėrė šį neigiamą efektą – vidutinio darbo užmokesčio augimas šiemet gerokai pralenkė kainų didėjimą.
Tiesa, augantis vidutinis darbo užmokestis nereiškia, kad atlygis didėjo visiems – atlyginimų pokyčiai išliko labai netolygūs, ir kai kuriuose sektoriuose vis dar nebuvo progreso.
Deja, išaugo ne tik eksportas į Vakarų valstybes. Pastaraisiais metais beveik išsikvėpęs emigracijos procesas vėl įgavo pagreitį – šiemet išvyko net 27 proc. daugiau lietuvių nei pernai metais. Tuo pačiu metu nebeaugo ir iš imigracijos sugrįžtančių lietuvių srautas.
Negana to, maždaug ketvirtadaliu sumažėjo emigrantų perlaidos. Galbūt vis mažesnei daliai lietuvių reikėjo užsienyje gyvenančių artimųjų paramos, tačiau labiausiai tikėtina, kad tai buvo nevykusio eksperimento pasekmė. Ketinimai apriboti socialines išmokas ir kompensacijas asmenims, gaunantiems giminaičių paramą ir turintiems santaupų, buvo dviašmenis kardas, sužeidęs ir taikinį, ir puolantįjį.
Kita vertus, stebėjome produktyvių 2014 metų pasekmes – gimusiųjų vaikų skaičius išaugo beveik 5 procentais, o vien liepos mėnesį gimė 3289 vaikai, tai yra daugiausiai nuo praėjusio dešimtmečio pradžios.
Didesnis gimstamumas yra sveikiausias visų demografinių šalies problemų sprendimo būdas, tačiau teigiamų jo rezultatų darbo rinkai ir šalies produktyvumui teks laukti ketvirtį amžiaus. Tuo tarpu politikai, nors ir pripažįsta visuomenės senėjimo problemą, konkrečių jos sprendimo priemonių dar neįvardino.
Šie metai į istoriją pateks ir dėl to, kad pradėjome vartoti ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų tiekėjų perkamas gamtines dujas. Investicijos į SGD terminalą džiugina ne visus, tačiau žiūrėti tik į šių metų dujų kainų skirtumus būtų trumparegiška.
Dar svarbiau yra tai, kad Lietuva kaip dvi rankas ištiesė elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją, taip nusiplėšdama „energetinės salos“ etiketę. Tiesa, šie pokyčiai nepagrįstai buvo vadinami „energetine nepriklausomybe“ – vis tik Lietuva beveik visus energetinius išteklius ir toliau importuos iš užsienio. Todėl tiksliau būtų teigti, kad šiemet stebėjome sėkmingą „energetinės diversifikacijos“ procesą.
Graikijos politinė ir ekonominė krizė visą vasarą buvo europiečių dėmesio centre, tačiau jos svarba nublanko prieš kitą šių metų problemą – pabėgėlių ir imigrantų antplūdį.
Nors Lietuva išlieka pabėgėlių srautų periferijoje ir neturi priimti sudėtingų sprendimų, ši krizė gali turėti ir mums aktualių ilgalaikių pasekmių. Jau šiemet buvo suvaržytas laisvas žmonių judėjimas tarp kai kurių Šengeno erdvės šalių, o ateityje barjerai gali dar labiau išaugti. Be to, sustiprėjo radikalių ir separatistinių politinių jėgų pozicijos, ir tai ateityje gali apsunkinti sklandų ES politikos įgyvendinimą ir tolimesnę integraciją.
Pasikeitė daugelio lietuvių ir politikų požiūris į krašto apsaugos finansavimą, tačiau nemažai pasaulyje ir Lietuvoje vykstančių svarbių procesų šiemet vis dar vertinome per XX amžiaus vertybių ir baimių prizmę.
Problemų ir galimybių lauke matomumas vis dar neviršija 4 metų, o problemos vis dar sprendžiamos ad-hoc principu – upę perbrisiu, kai ją prieisiu. Bet tikėkimės, kad kitais metais bus daugiau išminties, nei trumparegystės.