2022 metų vasarą, reaguodamas į link rekordinių aukštumų šuoliuojančią infliaciją, ECB pradėjo didinti bazines palūkanų normas ir per metus pakėlė jas beveik iki rekordinių aukštumų – 4 procentų. Praėjus dvejiems metams nuo palūkanų normų didinimo pradžios, ECB gali atsikvėpti – infliacija sumažėjo pakankamai, kad būtų galima atlaisvinti priveržtus palūkanų pančius. Nors sprendimas dar nepriimtas, jo lūkesčiai jau atsispindi tarpbankinėse palūkanų normose – šešių ir trijų mėnesių „Euribor“ jau nebesiekia 3,8 procento.
Gegužę infliacija euro zonoje šiek tiek padidėjo ir šiuo metu siekia 2,6 procento. Paslaugų kainų augimas pastarąjį pusmetį nebelėtėja, o gegužę jos buvo 4,1 procento didesnės nei prieš metus. Prie to prisidėjo ir šių metų pradžioje sparčiau augę suderėti atlyginimai. Būtent darbo sąnaudų ir paslaugų kainų augimas iki šiol buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ECB iki šiol dar nemažino palūkanų normų.
Vis tik išankstiniai indikatoriai, tokie kaip siūlomi atlyginimai darbo skelbimuose, rodo, kad darbo sąnaudų augimas lėtėja ir nebus perteklinės infliacijos priežastis. Tačiau šių metų pradžioje vėl padidėjo konteinerių gabenimo iš Kinijos kaina, pabrango kai kurios maisto ir pramoninės žaliavos, pakilo suskystintųjų gamtinių dujų kaina.
Visi šie veiksniai gali pristabdyti infliacijos mažėjimą euro zonoje, todėl šiuo metu rinkų lūkesčiai dėl palūkanų normų mažėjimo yra labai konservatyvūs – prognozuojama, kad šiemet ECB palūkanas mažins tik du kartus, o kitų metų pabaigoje „Euribor“ vis dar sieks apie 3 procentus. „Swedbank“ ekonomistų vertinimu, antrą šių metų pusmetį infliacija euro zonoje nukris žemiau 2 proc. kartelės, o palūkanų normas šiemet ir kitais metais ECB galės mažinti daugiau nei šiuo metu tikisi rinkos.
Kiek galėtų ir turėtų sumažėti palūkanos euro zonoje? ECB ir kitų institucijų vertinimu, neutralios palūkanų normos – tos, kurios nei skatina, nei slopina ekonomikos – euro zonoje turi būti artimos infliacijai. Kitaip sakant, infliacijai nukritus iki 2 proc. ir įsitikinus, kad nėra priežasčių, dėl kurių ji vėl gali įsibėgėti, maždaug iki šios kartelės vidutiniu laikotarpiu galėtų mažėti ir bazinės palūkanų normos.
Kaip sparčiai palūkanų normos mažės link neutralios teritorijos, priklausys ne tik nuo Europos, bet ir nuo JAV ekonominių perspektyvų. Aukštesnė ir nebemažėjanti JAV infliacija reiškia, kad JAV Federalinių rezervų sistema kol kas palūkanų normų mažinti neplanuoja. ECB gali mažinti palūkanų normas ir nesidairydamas į JAV, bet nenori sukurti per didelio palūkanų normų skirtumo, nes tai susilpnintų eurą ir vėl padidintų importuojamų energijos išteklių ir žaliavų kainas.
Vis tik nepaisant šiek tiek pašviesėjusių perspektyvų šių metų pradžioje, euro zonos bendrojo vidaus produkto ir produktyvumo augimas labai atsilieka nuo JAV, todėl šioje Atlando pusėje palūkanų normos gali mažėti anksčiau ir sparčiau. Mažesnės palūkanos, didesnės paskatos investuoti ir eksportuotojams padedantis šiek tiek pigesnis euras nebūtų labai blogas scenarijus.
Centriniai bankai turėjo nelengvą užduotį – suvaldyti dešimtmečius nematytą infliacija nesukeliant recesijos. Analizuojant panašias pastangas per pastaruosius penkiasdešimt metų buvo galima padaryti tik vieną išvadą – centriniams bankams beveik niekada nepavyko griežtinant pinigų politiką prislopinti paklausą tik tiek, kad sumažėtų infliacija ir jos lūkesčiai, bet neprasidėtų ekonomikos nuosmukis.
Todėl tai, ką centriniams bankams pavyko pasiekti, iki šiol buvo mažos tikimybės sėkmė – infliacija atslūgo (tiesa, daugiausia dėl pigesnių žaliavų ir energijos, o ne dėl pinigų politikos), daugelis ekonomikų arba toliau auga arba patyrė švelnų trumpalaikį nuosmukį, išvengdamosdidelės bankrotų bangos ir nedarbo lygio didėjimo. Tokį pasiekimą galima prilyginti 20 taškų deficito panaikinimui per paskutinį krepšinio rungtynių kėlinį. Beliko neprisirinkti techninių pražangų ir nepatirti traumų per pratęsimą.
***
Dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
