Lietuvos mokyklų asociacijos surengtoje konferencijoje su daugiau nei 200 mokyklų vadovų diskutavome apie gerą mokyklą Lietuvai. Gera mokykla turi parengti žmogų visaverčiai gyventi šiandieniame besikeičiančiame pasaulyje. Ką reikia keisti, kad mokykla parengtų šios dienos gyvenimui žmogų, suvokiantį, kas vyksta pasaulyje, galintį vertinti jį, keistis pats ir judėti į priekį? Kaip jam suteikti tokius pagrindus, kad atėjęs į aukštąją mokyklą jis geriausiai išnaudotų jos teikiamą naudą. Juk žmogaus su gerais vertybiniais pagrindais ir žiniomis neišblaškytų net ateinantys iššūkiai ir technologiniai pokyčiai.
1. Daug šiandien kalbame apie ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešamus pokyčius. Keičiasi jaunimo požiūris į darbą – jaunimui darbas yra tokia pat vertybė kaip ir laisvas laikas, skiriamas poilsiui ir bendravimui. Turime nepamiršti, kad prasidėjo ne tik demografiniai, bet ir geografiniai pokyčiai. Ketvirtoji pramonės revoliucija mažina žemės rutulį, pasaulis tampa globalus, nyksta sienos. Apie mažėjantį pasaulį liudija ir vienas iškalbingas skaičius: paklausus jaunų žmonių apie tai, kas jie – beveik 41 proc. atsakė besijaučią pasaulio žmonėmis. Kitas labai iškalbingas skaičius – 80 proc. jaunimo pasiruošę keisti šalį dėl karjeros ir darbo. Beje, tai nėra lietuviškas fenomenas, o pasaulinės tendencijos. Todėl būtina į jas atsižvelgti.
2. Tokių visuomenės pokyčių priešakyje šiandien atsiduria mokytojas, kuriam tenka itin atsakingas (ir sunkus) darbas parengti žmogų, gebantį priimti ateinančius iššūkius. Turime suvokti, kad išnyko stabilios sistemos, kuriomis pasiremdami galėtume nurodyti, kad ryt gyvensime taip arba kitaip. Todėl tam tikros bazinės žinios – IT, programavimas, matematika, užsienio kalbos – turi tapti kiekvieno žmogaus žinių bagažo dalimi. Mes turime išmokyti žmogų mokytis visą gyvenimą ir atskleisti savo kūrybiškumą. Pokyčiai ji turi traukti, o ne gąsdinti.
3. Rutininius darbus pakeis robotai ir dirbtinio intelekto sistemos. Dėl šios priežasties šiandien mokyklose turime galvoti apie žmogaus asmenybinius gebėjimus, nes jie bus esminiai darbe. Emocinis intelektas ir empatija užims labai svarbią vietą. Žmoguje turime ugdyti socialinius įgūdžius, atsakomybės ir įsipareigojimo vertybes. Pačioje mūsų visuomenėje socialumas dar yra naujadaras. Žmogiškasis kapitalas ir vienas kito jautimas bus labai svarbūs, nes įmonėse kertiniu tampa komandinis darbas.
4. Gebėjimas kompleksiškai spręsti problemas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, žmogiškųjų išteklių valdymas, komandinis darbas, emocinis intelektas, sprendimų priėmimas, orientavimasis į paslaugas, derybų įgūdžiai ir lankstus mokymasis – tai bus kertiniai gebėjimai po 5–10 metų, kurie bus vertinami darbo rinkoje. Kontekstinis žinių panaudojimas yra dar vienas opus klausimas. Todėl visa tai turi būti mūsų mokyklose ir ugdymo programose. Bet jeigu ir toliau mokinsime vaikus atlikti tik labai konkrečius darbus, tai mes tuos vaikus paliksime be didelės ateities.
5. Ne vienerius metus kalbame, kad mokykloje turime vaikus mokyti viešo kalbėjimo, kritinio mąstymo ir medijų raštingumo. Nes tik su tokiu žinių bagažu formuosime stiprų ir mąstantį žmogų. Tik toks žmogus bus atsparus manipuliacijoms, propagandai ir fake news tendencijoms. Tačiau šiandien Lietuvoje mes ne tik vaikui neduodame šių žinių mokykloje, bet ir neturime metodikų, kaip šias žinias pateikti.
6. Tokiu „tektoninių lūžių“ laikotarpiu turi keistis ir mokytojas. Mes turime rengti kitokį mokytoją. Buvau tikrai nustebęs, kai sužinojau, kad Lietuvoje yra 70 mokytojų rengimo ir tobulinimo centrų. Ar tikrai mes turime tiek kompetencijų ir galime užtikrinti kokybišką ir šiuolaikišką parengimą tokiame kiekyje išblaškytų institucijų? Kodėl geriausių kompetencijų nesukoncentravus 2–3 institucijose, užtikrinant adekvatų finansavimą ir kompetencijas, atliepiančias šiandienos iššūkius.
Mokytojai šiandien patys turi kalbėti ne ar to reikia, bet kokiu būdu ir kaip šias žinias perduoti mokiniui. Visi kalbame apie permainas ir visi jų norime, bet ar tikrai mes visi norime keistis? Ar esame pasiruošę išeiti iš savo komforto zonos? Daugelis gyvename šiandien vadovaudamiesi stručio strategija ir galvodami, kad kažkas už mus pakeis šį pasaulį. Esu įsitikinęs, kad pirmiausia pati mokytojų bendruomenė gali pajudinti iš mirties taško permainas švietimo sistemoje.
Medikai yra puikus pavyzdys – jie iškėlė klausimą ne dėl atlyginimų, bet dėl darbo sąlygų ir visos sistemos reformos. Mokytojai – vieni svarbiausių visuomenės narių – taip pat turi kalbėti patys, o ne tik deleguoti savo balsą siauromis interesų kategorijomis mąstančioms profsąjungoms. Kai didžioji dauguma mokytojų patys ims kalbėti, kaip reikia reformuoti sistemą, kad jie galėtų ugdyti ir parengti ateities iššūkiams mūsų vaikus – tik tuomet išsijudinsime iš sąstingio ir turėsime realią galimybę keisti sistemą iš esmės.