Sprendimų buvo apstu – ypač paskutines dvi savaites dėmesį kaustė mokesčiai ir pensijos. Pasibaigusioje sesijoje buvo padėtas ir teisinis pamatas padėti jaunoms šeimoms regionuose įsigyti pirmąjį jų būstą. Kas sekė „Idėja Lietuvai“ projektą, žino, jog tai buvo viena iš tų trijų su puse idėjų, kurios turėtų Lietuvą pakelti lyg ant sparnų. Idėja, kuri, dar būdama visiškai „žalioje“ stadijoje, sulaukė ir daugiausiai kritikos. Kritikos nemažėja ir dabar, kai turime skaičius ir visas detales, kaip jau nuo šio rugsėjo 1 d. jaunos šeimos galės semti valstybės paramą. Šiemet – apie 115 laimingųjų. Kitąmet – kokie šeši šimtai. Koks 12 milijonų eurų per dvejus metus nukeliaus šiems asmenims.
Kam buvo sukurtas Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymas? Iš tikro, sumanymą labai sunku perprasti – ilgai reikia galvoti, kur čia šuo pakastas, ar kokią sąmokslo teoriją čia būtų geriausia pritaikyti. Nes juk parama būstui – anokia čia naujiena. Parama įsigyti ar išsinuomoti būstą, socialinis būstas egzistuoja jau trečią dešimtmetį. Kiekvienoje savivaldybėje sudaromi ilgi sąrašai tų, kurie stovi eilėje socialiniam būstui gauti.
Štai Vilniuje eilėje laukia 1324 asmenys. Kodėl jie laukia eilėje? Nes trūksta lėšų. O tuo metu, kai trūksta lėšų net socialiniam būstui, valstybė imasi dar labiau išplėsti paramą būstui įsigyti. Pagrindinis, esminis šios naujosios paramos skirtumas nuo jau galiojančios – kad šeimoms, kurios gaus paramą pagal šį naują įstatymą, nebus taikomas turto ir pajamų testas. Kol socialiai remtini asmenys laukia eilėse, ir jiems nuolat trūksta finansavimo, socialiai neremtini – gaus paramos.
Sakote, rems jaunas šeimas? Irgi – kažin. Daugiausia jaunų šeimų gyvena didžiuosiuose miestuose. O juose parama teikiama nebus. Įstatyme gudriai suraizgytas kriterijus, kokiose teritorijose galima įsigyti remiamo turto. Prie šios įstatymo dalies turėjo „gerai padirbėti“ koks nekilnojamojo turto ekspertas, gerai išmanantis turto verčių žemėlapius. Įstatyme įteisinta, kad būstą galima įsigyti teritorijose, kur turto vertė daugiau nei 65 procentais mažesnė už didžiausią daugiabučių vertę. Projekte buvo 60 procentų riba, vėlgi smalsu, kokia teritorija buvo eliminuota šiuo pakeitimu.
Aiškinamasis raštas teigia, kad ši parama padės stabdyti emigraciją. Paprastai žmonės iš mažų miestelių ar rajonų centrų migruoja į didelius arba į užsienį. Ir migruoja ne todėl, kad neturi kur gyventi, o todėl, kad neturi kur dirbti. Kaip parama būstui gali pakeisti šią kryptį, lieka neaišku. Juk kai žmonės turi darbą ir pajamų, būstas regione – gana nesunkiai ir nebrangiai išsprendžiama problema. O jei regione „sodybų tuštėjimo metas – nei darbo, nei klientų nuosavam verslui – kam tas būstas?
Paramos mechanizmas irgi iš keistesnių serijos. Parama numatyta procentais nuo būsto vertės. Paramos dalis kinta, priklausomai nuo vaikų skaičiaus, nuo 15 iki 30 procentų būsto vertės. Vadinasi, kuo brangesnis būstas – tuo daugiau eurų paramos gauni. Parama teikiama tik tuo atveju, jei būstui įsigyti imamas kreditas iš kredito įstaigos. O jei šeimai gali paskolinti artimieji ir be palūkanų – paramos nebus. Gyventi naujame būste irgi pačiam nebūtina – nusipirkai, gavai paramą, sumokėjai bankui ir laisvas. Gali tėvelius apgyvendinti kaimo sodyboje. Po dešimties metų jau ir parduoti gali, subsidijos grąžinti nebereikės.
Pasiūlymas. Kaip dabar yra viešai skelbiami vardai ir pavardės tų, kurie laukia eilės socialiniam būstui, lygiai taip vertėtų skelbti ir pavardes tų, kurie gaus valstybės paramą pagal naująjį įstatymą. Gal ten ir bus atsakymas, kam gi reikėjo tokio keisto įstatymo?