Vadinasi, naujus gyvūnus liktų tik pirkti, o su pinigais - patys žinote kaip.. Aplinkos ministerija suskubo paneigti, kad zoologijos sodai kažką negerai suprato, ir kad nuo kovo įsigalioję gyvūnų veisimo tvarkos pakeitimai jų neliečia.
Gyvūnų poravimo klausimu panika gal ir kilo be reikalo. Bet politikų padangėje vis tik yra praūžęs kažkoks keistas suporavimo ir išporavimo vajus. Štai keli Seimo nariai užregistravo Farmacijos įstatymo pataisas, kuriomis siūloma uždrausti tame pačiame radijo ar televizijos reklamos intarpe kartu reklamuoti vaistus ir maisto papildus. Kitaip tariant, negalima vaistų ir maisto papildų reklamos transliuoti viena po kitos.
Toks draudimas negaliotų, kai tarp vaistų ir maisto papildų reklamos būtų transliuojama kokia nors visiškai kita, su jais nesusijusi reklama. Vadinasi, vaistus ir maisto papildus reikia išporuoti ir iš naujo suporuoti. Kiekvienai maisto papildo ar kiekvienai vaisto reklamai būtina surasti kitą reklamos partnerį, reklamos porininką. Kodėl taip reikia? Įstatymo iniciatoriai mano, jog žmonės neskiria vaistų nuo maisto papildų. Todėl reikia atskirti bent jau reklamas.
Sakysite, prie ko čia tas zoologijos sodas ir naujasis įstatymo projektas apie vaistus, maisto papildus ir reklamą? Ogi jie turi tiesiog neįtikėtinai daug analogijos. Štai Farmacijos įstatymo projekto Aiškinamajame rašte sakoma, kad gyventojams susidaro įspūdis, kad visi reklamuoti produktai yra vaistai. Jokių įrodymų, jokių tyrimų rengėjai nepateikia – tik tiesmukus ir abejotino teisingumo teiginius. Tai yra tas pats, kas būtų sakyti, jog zoologijos sode gyvūnai turi būti atskiruose narvuose, nes kitaip žmonės jų neatskirs vienas nuo kito.
Na gerai, tarkime, gyventojai tikrai neskiria vaisto nuo maisto papildo. Klausimas įstatymo rengėjams - kur garantijos, kad tarp vaisto reklamos ir maisto reklamos įterpus asilų reklamą, gyventojai ims geriau skirti vaistus nuo maisto papildų? Garantijų nėra jokių. Arba tu aiškini, informuoji, edukuoji gyventojus, kad šie atskirtų vilkus nuo liūtų, o vaistus nuo maisto papildų. O jeigu ne, tada – koks gi skirtumas. Jei nepažįsti gyvūnų – ar jie būtų viename aptvare, ar atskiruose, ar vienoje reklamoje, ar atskirai – vienodai šviečia.
Vis tik zoologijos sode liūtai yra savo aptvare, žirafos – savo aptvare, kitaip sakant, kiekvienas gyvūnas – savo aptvare yra visai dėl kitų priežasčių. Iš tikro, skirtingų dalykų atskyrimas turėtų būti ne reklamoje, bet pačioje teisėkūroje. Vaistinius preparatus reglamentuoja Farmacijos įstatymas, maisto papildus - Maisto įstatymas, o štai reklamą – Reklamos įstatymas. Jei esi triušis, į liūto aptvarą šiukštu nelįsk net apsidairyti. Mūsų įstatymų kūrėjai sugebėjo į liūto narvą įkišti ir triušį, ir dar patį prižiūrėtoją – reklamos transliuotoją.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip reikėtų įgyvendinti tokį Farmacijos įstatymą. Iš tikro, didysis galvasopis tenka ne farmacininkams, kuriems skirtas Farmacijos įstatymas, bet reklamos transliuotojui. Kokios trukmės pertrauką reikia daryti tarp atskirų reklamų? Kas yra tas mistinis reklamos intarpas? Kas yra su vaistais ir maisto papildais nesusijusi reklama?
Na, šiaip tai viskas yra gana aišku. Jei būtų Sveikatos apsaugos ministerijos valia, jie tiesiog uždraustų visą reklamą – ir maisto, ir vaistų, ir galbūt zoologijos sodų. Priežiūrą pavestų labai patyrusiam žurnalų plėšyme Visokių Narkotikų departamentui, nes gi reklama – tai smegenų pudra. Ai, yra dar ir Europos teisė? Baikit, ji taikoma tarp žmonių, o čia gi - zoologijos sodas!