Rusiškų dujų vartojimas Europoje – reikšmingai sumenkęs, tačiau neišnykęs
2021 m., kurių pabaigoje Rusija pradėjo riboti dujų srautus į Europą, tranzitas per Ukrainą sudarė 40 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų – apie 11 proc. viso metinio Europos Sąjungos (ES) dujų importo. Rusijos gamtinės dujos bendrai užėmė apie 44 proc. ES rinkos.
Prasidėjus plataus masto karui dalis šalių, tarp jų ir Lietuva, greitai atsisakė visų rusiškų energijos išteklių ir ėmė naudoti turimus alternatyvius importo šaltinius. Vis dėlto didesnėms ar labiau nuo Rusijos priklausomoms Europos ekonomikoms šis perėjimas buvo skausmingesnis ir truko ilgiau. O 2022-ieji Europoje pasižymėjo visų laikų aukščiausiomis gamtinių dujų kainomis.
2022 m. Rusija sustabdė prekybą dujomis per dujotiekį „Yamal-Europa“, einantį per Baltarusiją ir Lenkiją. Taip pat sustojo prekyba dujotiekiu „Nord Stream 1“, nutiestu Baltijos jūroje (vėliau „Nord Stream 1“ ir dalis dujotiekio „Nord Stream 2“ buvo susprogdinti, tad tapo techniškai nepajėgūs transportuoti gamtinių dujų). Rusiškų gamtinių dujų importo į ES šaltiniais tapo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalai, Ukrainos dujotiekiai ir „Turkstream“ vamzdynas. Mažėjant tranzitui per Ukrainą ir nepakankant „Turkstream“ pajėgumų didesniems srautams į ES palaikyti, rusiškų dujų tiekimas į ES labiausiai augo tiekiant būtent iš SGD terminalų.
Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo pirmųjų sankcijų, ES importuoja gerokai mažiau rusiškų gamtinių dujų – 2023 m. dujos iš Rusijos tenkino tik apie 14 proc. viso ES poreikio (o tranzitas per Ukrainą sudarė apie 4 proc.). Visgi, nepaisant to, kad per pirmuosius dvejus plataus masto karo metus rusiškų dujų importas ES mažėjo, 2024 m. pirma pusė rodo importo iš Rytų augimą – palyginti su 2023 m. pirma puse, dujų importas iš Rusijos padidėjo maždaug 25 proc. Toks augimas kelia natūralius klausimus: ar tik Europa nebando grįžti prie įprastos prekybos dujomis su „Gazprom“, o gal vis dėlto negali visiškai atsisakyti rusiškų gamtinių dujų, nes negalės patenkinti savo būtiniausių poreikių?
Kaip į sutarties pabaigą reaguoja dujų rinka ir ką tai rodo?
Europos Sąjunga signalizuoja, kad nemato pavojaus ES galimybėms pasirūpinti ištekliais pasibaigus galioti Ukrainos ir Rusijos dujų tranzito susitarimui. Atvirkščiai, pagal „REpowerEU“ programą, ES kelia tikslą visiškai atsisakyti rusiškų energijos išteklių jau 2027 m. Kaip rodo Nyderlandų TTF – svarbiausio Europoje kainų palyginimui dujų prekybos taško – gamtinių dujų kainos ateities sandoriai, rinka taip pat neprognozuoja kainų šoko ar reikšmingesnio jų pakilimo ateinantį žiemos sezoną ir nuo 2025 m., kai baigs galioti tranzito sutartis. Tai – signalas, kad rinkos dalyviai nesitiki sukrėtimų praradę dujų importą per Ukrainą iš Rusijos.
Be to, ES šalys jau antrą žiemą iš eilės anksčiau laiko užpildo gamtinių dujų saugyklas vidutiniškai bent 90 proc., taip pat, pirmiausia dėl naujų SGD terminalų Europoje, yra išaugusios galimybės importuoti gamtines dujas iš trečiųjų šalių (kaip antai JAV ir Norvegijos). Dėl šių priežasčių gamtinių dujų rinkos yra mažiau paveikios atsisakius dar vieno dujų tiekimo šaltinio. O vartotojai nejaučia iš to kylančios naujos infliacijos bangos, nes gamtinių dujų kainos nedidėja ir nėra signalų, kad galėtų reikšmingai didėti artimiausiu metu.
Vis dėlto tai nereiškia, kad ES rusiškų gamtinių dujų atsisakys visiškai. Nors prie tikslo atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos po truputį artėjama jau kelerius metus, tikėtina, kad bent dalis iki šiol vamzdynais Europą pasiekusių rusiškų dujų nuo šiol bus importuojamos SGD terminalais. Taigi vartotojams Europoje bus transportuojamos tos pačios rusiškos dujos, tik ilgesniu ir kiek brangesniu keliu. Dalis šalių nesiryžta greičiau atsisakyti rusiškų dujų ir turi sudariusios ilgalaikes tiekimo sutartis su „Gazprom“. Taigi, siekiant ES energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, vis dar reikia spręsti problemą – kuo pakeisti likusį 40–50 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų importą.
Alternatyvūs prekybos keliai
Atsisakydamos rusiškų dujų, ES šalys ieškojo alternatyvių dujų tiekėjų. Vienu svarbiausių jų tapo JAV, tiekiančios SGD. Kartu buvo imamasi taupymo priemonių, todėl Europos gamtinių dujų suvartojimas yra mažesnis, nei buvo iki karo. Prie to prisideda ir atsinaujinančiųjų išteklių (vėjo ir saulės) elektros generavimo augimas. Pati ES neturi siekio skatinti dujų vartojimo ateityje, todėl, tikėtina, šalys nebus linkusios sudaryti naujų, itin ilgo laiko gamtinių dujų tiekimo susitarimų.
Kita vertus, pastaruoju metu susidomėjimas statyti daugiau SGD terminalų Europoje sumenko, kai po Rusijos invazijos į Ukrainą ES šalys iki šios dienos pridėjo papildomai 50,8 mlrd. kubinių metrų dujų importo pajėgumo būtent naudodamos naujus arba išplėstus senus terminalus. Kelios ES šalys vis dar plėtoja SGD projektus, o reikšmingiausią papildomą SGD infrastruktūrą planuoja Vokietija. Įgyvendinus visus planus, Berlynui pavyktų padidinti SGD terminalų išdujinimo pajėgumus nuo dabartinių 16 iki 58 mlrd. kubinių metrų 2028 m.
Visgi ne paslaptis, kad SGD yra brangesnės už vamzdynais tiekiamas dujas, nors ir atveria galimybių pirkti jas iš viso pasaulio. Todėl ES dairosi galimybių įsigyti daugiau dujų iš kitų, vamzdynais pasiekiamų šalių, tokių kaip Azerbaidžanas. Ši šalis turi didelių naftos ir gamtinių dujų telkinių, tačiau gamtinių dujų gavybos srityje nėra lyderė. Po Rusijos invazijos į Ukrainą Azerbaidžano dujų eksportas į ES ėmė augti ir šalis kelia tikslą jį padvigubinti iki 2027 m. Tolesnį augimą stabdo turimos infrastruktūros ribotumai – trūksta dujų gavybos įrenginių ir nėra nutiesta pakankamo pajėgumo dujų perdavimo į ES vamzdynų. Azerbaidžanas, tikėtina, nėra linkęs pernelyg investuoti į šią infrastruktūrą, jeigu ES nenorės sudaryti ilgalaikių dujų tiekimo susitarimų.
Svarbu pažymėti, jog gamtinių dujų užsakymai iš Azerbaidžano kol kas negarantuoja, kad kenčia Rusijos gamtinių dujų sektorius. Padidėjus gamtinių dujų eksportui į ES, Baku ėmėsi veiksmų užsitikrinti dujų importą iš Rusijos vidaus poreikiams patenkinti. Be to, anot „Chatham House“ tyrėjos Armidos van Rij, kelios ES šalys yra sudariusios gamtinių dujų tiekimo sutartis su Turkija, kuri savo ruožtu dujas importuoja iš Rusijos. Tokios tendencijos reiškia, kad formaliai tiesioginio rusiškų dujų tiekimo į Europą atsisakoma, bet sankcijos apeinamos prekiaujant per tarpininkus arba rusams nukreipiant tuos pačius dujų srautus vartoti šalims, kurios savo išgautas dujas tiekia į ES.
Rusiškų dujų atsisakymo rizikos ir galimybės
Ukrainos ir Rusijos gamtinių dujų tranzito susitarimui baigiantis, pačioje Europos Sąjungoje liks šalių, kurios vartos rusiškas gamtines dujas. Tokių gamtinių dujų atsisakymas užtruks dar kelerius metus, nes Europai reikia nuspręsti, kuo jas pakeisti.
Viena vertus, ES gali padėti žalioji transformacija, skatinanti pereiti prie tvaresnių energijos gamybos būdų – taip mažėja gamtinių dujų vartojimo poreikis apskritai. Kita vertus, transformacija nebus tokia greita, kad per kelerius metus vartojimo poreikis išnyktų. ES ir toliau daugiausia apsirūpins dujomis naudodamasi esamais ir naujais SGD importo pajėgumais ir vamzdynais, jungiančiais su Norvegija, Šiaurės Afrika ar Turkija. Vis tiek išlieka rizikos – SGD prekyba priklauso ir nuo pasaulinių tendencijų. Išaugus dujų poreikiui Azijoje, gali mažėti srautai į Europą ir atitinkamai kiltų SGD kainos. Be to, yra tikimybė, kad sankcijos bus apeinamos ir rusiškos dujos toliau perkamos per trečiąsias šalis. Galiausiai, ieškodama dujų tiekėjų ne Vakaruose, Europa prisiima riziką didinti savo energetinę priklausomybę nuo kitų nedemokratinių režimų arba valstybių, kurios gali būti veikiamos tokių šalių, kaip Kinija, Iranas ar Rusija.
Techniškai Europa galėtų nenaudoti rusiškų dujų jau dabar (turimi vamzdynų ir SGD terminalų išdujinimo pajėgumai atlieptų dabartinius vartojimo poreikius), bet dėl staigaus jų atsisakymo, tikėtina, pakiltų dujų kainos. Todėl rusiškų dujų vartojimo ateitis priklausys nuo nuoseklaus alternatyvių tiekėjų ir naujos infrastruktūros integravimo, taip pat ES, jos narių ir įmonių pasiryžimo laikytis sankcijų. Jeigu rusiškos dujos bus pigesnės, Rusijai palankesnės ES šalys gali bandyti toliau apeidinėti jų įsigijimo ribojimus. Todėl kaina taip pat bus vienas svarbiausių veiksnių galutinai atsisakant rusiškų dujų.