Tačiau šiandien, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, vis dažniau tenka klausti: ar tikrai mes judame laisvės link, ar tyliai grįžtame prie kontrolės valstybės modelio.
Įstojome į Europos Sąjungą – laimėjome rinkas, bet praradome laisves
2004-ieji – Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare. Tai buvo milžiniškas žingsnis ekonomikos atžvilgiu. Atsivėrė eksporto galimybės, verslai sparčiai integravosi į ES tiekimo grandines, o daugelis žmonių pirmą kartą laisvai keliavo, dirbo ir gyveno svetur.
Tačiau kartu su šiomis galimybėmis į mūsų kasdienybę atėjo ir visa teisės aktų lavina. Reikalavimų, normatyvų, direktyvų ir taisyklių tiek daug, kad Lietuva netgi pirmauja Europos Sąjungoje pagal įstatymų ir poįstatyminių aktų skaičių. Ir štai čia prasidėjo tylus, bet nuoseklus mūsų laisvių „pjaustymas“.
Skaičiai kalba patys už save: kasmet priimama apie 500–700 naujų teisės aktų, Lietuvoje galioja daugiau nei 120 tūkst. teisės aktų, kai tokio dydžio (pagal gyventojų skaičių) šalyse jų skaičius yra keliskart mažesnis. Verslui vien per metus reikia prisitaikyti prie šimtų pasikeitimų – nuo darbo kodekso iki finansinių, higienos, aplinkosaugos ar net kalbos taisyklių.
Gerovės valstybė ar tik svajonė?
Kai kalbame apie gerovės valstybę, dažnas kaip svajonių šalį mini Jungtines Amerikos Valstijas. Ir ne be reikalo – tai šalis, kur žmonės itin vertina laisvę. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne veltui pirmiausia ėmėsi biurokratijos mažinimo ir mokesčių mažinimo. Tai buvo ne ideologinis šūkis, o realūs veiksmai – ir jie sulaukė visuomenės palaikymo. Tai rodo viena: žmonės nori daugiau laisvės, o ne daugiau taisyklių.
O kaip Lietuvoje? Kalbame apie gerovės valstybę, bet mūsų kasdienybė rodo visai ką kita. Čia laisvės lieka vis mažiau: vienintelė garantuota teisė, kuri tikrai galioja visiems – pareiga mokėti mokesčius. O net jei žmogus turi pinigų, jau ir jais naudotis laisvai nebegali – limitai, ataskaitos, įtarimai, kontrolė.
Ūkininkas turi žemės, bet žemės ūkio laisvės – neturi.
Ūkininkas šiandien negali su savo žeme daryti, ką nori. Jis negali pasakyti: „Čia sėsiu kviečius, o čia gal norėsiu sukurti parką ar išnuomoti investuotojui.“ Ne, nes taisyklės sako: turi turėti tiek ir tiek pievų, negali kirsti šito medžio, negali sausinti šitos pelkutės, negali užarti šito laukelio, nes tai jau saugoma buveinė. Suprantama, ekologija svarbu, bet kai taisyklės peržengia sveiką protą ir traktuoja žemės savininką kaip grėsmę, o ne partnerį – tai nebe laisvė. Tai – valstybinė priežiūra su nepasitikėjimo prieskoniu.
Nori statytis namą? Pirma teks ne kasti pamatus, o raustis po leidimų džiungles.
Statydamas individualų namą, žmogus susiduria ne su kūrybiniu procesu, o su biurokratiniu šachmatų turnyru. Gal nori statyti kuklų, paprastą namą? Nepaeis, nes visi reikalavimai vienodi: projektas, energinis efektyvumas, priešgaisriniai reikalavimai, atstumai, išpirkimai, derinimai. Taisyklės „vienodos visiems“, bet išlaidos – ne. Vienam tai reiškia estetinį standartą, kitam – gyvenimo svajonės griūtį. Lietuvos Konstitucijoje teigiama, kad nuosavybė neliečiama. Bet realybėje atrodo, kad tu esi savininkas tol, kol laikaisi visų taisyklių, kurios tau primetamos. Jeigu jų nesilaikai – tavo nuosavybė virsta problema. Ar tai vis dar nuosavybė, jei negali ja laisvai disponuoti?
Monopolija: be jų – nė nepajudėsi.
Visi gyventojai ir verslai – privalo naudotis bankais. Iš esmės tai tapo valstybės sankcionuota monopolija. Išsiversti be banko šiandien beveik neįmanoma: nei atlyginimo gauti, nei sąskaitos apmokėti, nei mokesčių sumokėti. Tuo pačiu bankai diktuoja sąlygas, o vartotojas – be pasirinkimo. Tai primena laikus, kai viską sprendė viena valdiška institucija. Tik dabar tai daro keli dominuojantys komerciniai žaidėjai, su valstybės palaiminimu. Panaši situacija daugelyje gyvenimo sričių – be pasirinkimo galimybės.
Verslas – ne partneris, o prižiūrimas subjektas.
Anksčiau verslas buvo matomas kaip ekonomikos variklis. Dabar jis vis labiau tampa kontroliuojamu vienetu. Darbdavys nebegali laisvai tartis su darbuotoju dėl sąlygų – viską sprendžia valstybė: minimalus atlyginimas, darbo trukmė, atostogos, kolektyvinės sutartys, privalomi reikalavimai, ataskaitos. Ir net jei darbuotojas nori daugiau dirbti ar lankstesnių sąlygų – negalima. Taisyklės visiems vienodos.
Pažvelkime į Jungtinius Arabų Emyratus, kuriuose gyvena apie 9 mln. žmonių, iš jų vos apie 1,2 mln. yra vietiniai piliečiai. Ši šalis traukia milijonus atvykėlių, talentų, investuotojų. Kodėl? Nes ji suteikia laisvę veikti. O mes – priešingai: jei į Lietuvą atvyktų 2 mln. naujų žmonių, pirmiausia ieškotume, kaip juos apriboti, o ne kaip jiems padėti įsitvirtinti ir prisidėti prie Lietuvos ekonomikos.
Kur einame?
Iš kovos už laisvę tapome tauta, kuri gyvena leidimų, paraiškų ir sertifikatų pasaulyje. Išlaisvinti žmonės virto reguliuojamais vienetais. Vis dažniau atrodo, kad valstybė ne pasitiki žmogumi, o jį kontroliuoja, bijodama, kad tas pradės gyventi ne pagal reglamentą. Baisiausia tai, kad teisinis chaosas virsta nepasitikėjimu: verslas nebenori rizikuoti, pilietis jaučiasi bejėgis, o biurokratija klesti. Užuot kūrę aplinką, kur žmogus turi laisvę ir atsakomybę, mes kuriame labirintą, iš kurio išėjimo nėra. Lietuvoje potencialas – milžiniškas. Čia gyventi gera. Čia galėtų klestėti tiek vietiniai, tiek atvykstantys. Bet mes savo žmones taip spaudžiame taisyklėmis, kad net kiti atvykti bijo. Jei norime augti, turime liautis apsimetę, kad kuriame gerovę – turime pradėti ją įgyvendinti. Ir tai prasideda nuo paprasto dalyko – laisvės žmogui, verslui ir pasirinkimui.
