ESM – didžiulis skėtis euro zonai
Šios pastangos tik parodo, jog Europa nenustojo galvoti apie tai, kaip tinkamai pasiruošti ateities išbandymams. 2009 m. prasidėjus krizei euro zonoje, rimtai imtasi finansinio atsparumo stiprinimo darbų, o jų rezultatai jau dabar yra akivaizdūs. Dėl to ir mes, įsivedę eurą, gavome vertingą prieigą prie papildomų saugiklių, kurie galimo sukrėtimo atveju vaidintų itin svarbų vaidmenį.
Įkūrus euro zoną manyta, kad Europos Sąjungos valstybės skolos ar bankų sektoriaus krizę sugebės įveikti pačios, todėl išorinių specialiai euro zonai skirtų likvidumo krizių valdymo instrumentų sukurta nebuvo. Prasidėjus nuosmukiui, šalių vadovai buvo priversti ieškoti skubių sprendimų, kurie galėtų palengvinti didžiulę naštą, tekusią, pavyzdžiui, Airijai ar Graikijai.
2012 m. įkurtas ESM buvo vienas iš tokių sprendimų. Šiandien tai didžiausias pasaulyje valstybių finansus regioniniu pagrindu telkiantis fondas, kurio tikslas – teikti pagalbą likvidumo problemų kamuojamoms euro zonos valstybėms.
ESM veikia skolindamasis tarptautinėse kapitalo rinkose ir iš investuotojų surinktas lėšas vėliau perleidžia pagalbos paprašiusioms šalių vyriausybėms. Euro zonos valstybių (įskaitant ir Lietuvą) apmokėtas ESM kapitalas sudaro apie 80,5 mlrd. Eur. Paskoloms jis nėra naudojamas, kadangi pagrindinė šių lėšų funkcija – užtikrinti aukštus ESM kredito reitingus.
Tai reiškia, kad ESM skolinimo operacijose nėra pasitelkiami mokesčių mokėtojų pinigai –tiesioginio ryšio tarp to, kiek sumoka valstybės narės, ir to, kiek paskolų suteikia ESM, nėra.
Gali kilti klausimas, kodėl ESM apskritai yra reikalingas – juk Lietuvai, kaip ir kitoms euro zonos šalims, visada buvo prieinama ir TVF parama. Tačiau, jei vertintume iš euro zonos šalių perspektyvos, galimybę gauti ESM paramą turėtume laikyti naudinga.
Taip yra visų pirma dėl to, kad ESM finansavimas yra pigesnis. Jam mokamos palūkanos priklauso nuo ESM skolinimosi kaštų, kurie yra nedideli dėl stiprios apmokėtojo ESM kapitalo pozicijos ir taikomos finansavimo strategijos. Skolinantis iš TVF yra panaudojami šalių kreditorių finansai – kvotų įmokų lėšos. Taigi suprantama, kad didelės apimties resursų panaudojimą TVF apmokestina labiau nei ESM. Pavyzdžiui, vidutinė metinė ESM paskolų Graikijai palūkanų norma sudaro apie 1 proc. (Graikijos mokamos palūkanos TVF, viešais duomenimis, siekia 3–4 proc.).
Be to, neprisidedant ESM, TVF pats vienas negalėtų patenkinti visų euro zonos šalių finansavimo poreikių, ypač jei nuosmukis vienu metu būtų patiriamas keliose pasaulio vietose. ESM ir TVF skolinimo pajėgumai iš esmės yra panašūs, tačiau potencialių „klientų“ skaičius, akivaizdu, gerokai skiriasi. Neatsitiktinai TVF skolinimo priemonėms taikoma iš anksto nustatyta prieinamų lėšų viršutinė riba, o ESM paskolų dydžiui formalūs apribojimai netaikomi.
Galiausiai, ESM taiko daug ilgesnius skolos išpirkimo terminus, galinčius siekti kelis dešimtmečius. Tai gerokai palengvina skolos tvarkymo išlaidas, o tai dažnu atveju gali būti svarbiau nei paskolai taikomų palūkanų dydis.
Naujas projektas – Europos valiutos fondas
Šiuo metu iš ESM pagalbos prašančios šalies tikimasi, kad ji dėl paramos programos sudarymo kartu kreipsis ir į TVF. Todėl ESM lėšos paprastai (bet ne visada) teikiamos kartu teikiant TVF finansavimą ir taikant TVF priežiūrą.
Vis dėlto pastaruoju metu Europoje kaskart daugiau palaikymo sulaukia iniciatyva ESM pertvarkyti į Europos valiutos fondą, pastarajam sudarant prielaidas savarankiškai, be TVF įsitraukimo įgyvendinti paramos programas euro zonoje. Tokią ateities perspektyvą brėžia ir, pavyzdžiui, dabartinis ESM vadovas Klausas Reglingas (Klaus Regling).
Susidaranti pasirinkimo galimybė nėra vien teigiamas dalykas. Norint deramai įvertinti Europos valiutos fondo įkūrimo naudą, būtina žvelgti iš platesnės – pasaulinio finansinio saugumo tinklo –perspektyvos. Šis tinklas – tai globali nuosmukio laikotarpiu valstybėms prieinamų vidaus ir išorės finansavimo šaltinių sistema.
TVF ir ESM saitų silpnėjimas reikštų šio tinklo fragmentaciją: susidūrus su sunkumais, atsirastų naujos galimybės susitarimą pasiekti su palankiausias sąlygas pasiūliusia institucija, savo veiksmų nekoordinuojančia su kitais panašiais fondais. Tokia perspektyva sprendimų priėmėjus gali paskatinti išlaidauti ir nevykdyti atsakingos ekonominės politikos, kuri yra būtina norint išvengti krizės ir pačios būtinybės kreiptis pagalbos į TVF arba ESM. Iš dalies todėl į ESM sutartį ir buvo įtraukta nuostata ESM finansavimą, kai tik įmanoma, susieti su TVF dalyvavimu paramos programoje.
Be to, TVF taikoma sąlygų politika – mainais už finansinę paramą reikalaujamos reformos – neretai vertinama kaip objektyvesnė nei regioninių fondų, linkusių prisiderinti prie šalies gavėjos vietos konteksto ir politinių aplinkybių. Tai sietina ir su ilgamete TVF patirtimi sprendžiant mokėjimų balanso problemas visame pasaulyje. Dėl to, pavyzdžiui, dalis Europos kreditorių atkakliai siekia TVF įsitraukimo į paramos programą Graikijai.
Kita vertus, dauguma kitų pasiūlymų, susijusių su Europos valiutos fondo įkūrimu, euro zoną sustiprintų. Pavyzdžiui, euro zonos šalių pareigūnai kalba apie tai, kad pertvarkytas ESM galėtų veikti ir kaip papildomas lėšų šaltinis, kuriuo būtų galima pasinaudoti pertvarkant žlungančias kredito įstaigas. Tai sumažintų tikimybę, kad, kurioje nors šalyje narėje pertvarkant probleminį banką, prireiks vietos mokesčių mokėtojų pinigų.
Savo vaidmenį atliktų ir Eurosistema
ESM finansavimas yra susietas ne tik su TVF, bet ir su Europos Centrinio Banko (ECB) įsitraukimo galimybe. ESM programos sudarymas yra pagrindinė sąlyga, kurią įvykdžius ECB gali pradėti taikyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių programą (angl. Outright Monetary Transactions, OMT). Taikydamas šią priemonę, ECB antrinėse rinkose gali neribotai supirkti euro zonos valstybių narių trumpojo laikotarpio obligacijas ir taip iš esmės užtikrinti, kad su sunkumais susidūrusi euro zonos narė nepraras priėjimo prie finansų rinkų.
OMT programa įkurta 2012 m. ECB Pirmininkui Marijui Dragiui (Mario Draghi) pareiškus, jog ECB padarys viską, kad euras būtų išsaugotas. Nors ši priemonė iki šiol nė karto nebuvo panaudota, vien jau jos taikymo galimybė nuramino finansų rinkas ir padėjo suvaldyti valstybės skolos krizę euro zonoje.
Be to, jei bankų sektorių ištiktų trumpo laikotarpio likvidumo krizė, Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai turėtų galimybę pasinaudoti skubios likvidumo paramos mechanizmu (angl. Emergency Liquidity Assistance, ELA). Jis numato, kad užtektinai užstatyto kapitalo turinčių bankų pozicijoms paremti gali būti pasitelktos nacionalinio centrinio banko lėšos.
Iki euro įvedimo Lietuvoje laikytasi valiutų valdybos režimo, numačiusio fiksuotą lito kursą ir griežtas ribas, varžančias pinigų pasiūlos didinimą. Euro kursas svyruoja laisvai, taigi tokie formalūs limitai euro pasiūlai netaikomi. Tai ne tik panaikina svarbų apribojimą teikiant skubias likvidumo paskolas (ELA) komerciniams bankams, bet ir sumažina rizikas, susijusias su valiutos kurso stabilumu. Iš dalies dėl to įstojus į euro zoną atpigo skolinimasis tarptautinėse finansų rinkose. Euras užtikrina didesnį pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema – tai galima laikyti vienu didžiausių euro privalumų.