Galbūt ne visi žino, kad vienas iš metodų, kaip Statistikos departamentas surenka duomenis apie gyventojų užimtumą, jeigu „Sodroje“ nėra duomenų apie einamas pareigas, yra namų ūkių apklausos – kas ketvirtį apklausiami 8 tūkst. namų ūkių.
Apklausiant gyventojus atsiranda imties paklaida. Istoriškai apie penktadalis respondentų neatsako, o ir tų, kurie atsako, atsakymus ne visada reikėtų priimti už gryną pinigą. Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais vidutiniškai šalyje buvo 92 tūkst. bedarbių, arba 1,9 tūkst. daugiau negu prieš metus, bet toks pokytis paprasčiausiai patenka į paklaidos intervalą.
Nepaisant to, negalima ignoruoti pastarųjų ketvirčių Statistikos departamento darbo rinkos duomenų, nes labai panašu, kad prasidėjo nedarbo mažėjimo tendencijos minutės pertraukėlė, kuri gali ir užsitęsti. Beje, nors naujausi Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad vasario 1 dieną Lietuvoje buvo registruota 157,8 tūkst. bedarbių, arba 1,8 tūkst. mažiau negu prieš metus, toks pokytis yra minimalus. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ketverius metus pirmą metų mėnesį bedarbių skaičius šalyje svyruoja nuo 155 iki 160 tūkst. asmenų.
Tai reiškia, kad per ketverius metus, nors ekonomika sparčiai augo, registruotų bedarbių šalyje visai nesumažėjo. Tačiau ir ši statistika vis dar slepia tam tikrus niuansus. Kai kurie iš oficialių bedarbių iš tiesų yra užimti žmonės – vykdo savarankišką veiklą be verslo liudijimo ar veiklos pažymos. Antra, Darbo kodekso pokyčiai nuo 2017 metų vidurio paskatino nedirbančius asmenis tapti registruotais bedarbiais Lietuvoje. Tą rodo ir Užimtumo tarnybos pateikiamo registruoto nedarbo ir Statistikos departamento apskaičiuojamo nedarbo Baltijos šalyse skirtumas. Pavyzdžiui, Lietuvoje paskutinį 2019 metų ketvirtį vidutinis registruotas nedarbas buvo 8,3 proc., o Estijoje – 5,1 procento. Statistikos departamentų apskaičiuojamas vidutinis nedarbas atitinkamai Lietuvoje buvo 6,4 proc., o Estijoje – 4,1 procento. Lietuvoje skirtumas tarp skirtingai apskaičiuojamų nedarbo rodiklių buvo 1,9 proc., Estijoje – 1 procentas.
Naujausi Užimtumo tarnybos duomenys prislopina dažnai kartojamą viešojoje erdvėje mintį, kad nedarbas mažesnėse Lietuvos savivaldybėse stagnuoja, o didžiausiose yra istoriškai mažas. Vilniuje registruotas nedarbas ūgtelėjo nuo 7,4 iki 7,8 proc., Kaune – nuo 9,1 iki 9,4 proc., o Panevėžyje – nuo 7,8 iki 8,4 procento. Visoje šalyje nedarbo lygis liko toks pat kaip ir prieš metus – 9,2 procento. Todėl nedarbo problema yra aktuali visoms savivaldybėms, sostinei taip pat.
Didieji miestai irgi susiduria su struktūrinėmis darbo rinkos problemomis – Lietuvos darbo jėga tampa vis vyresnė, ne visi darbuotojai artėjant pensiniam amžiui yra linkę pasilikti darbo rinkoje. Darbo jėgos aktyvumas tarp 55–64 metų žmonių praėjusių metų pabaigoje mažėjo, priešingai negu tarp 25–54 metų žmonių. Tokią pat dalį žmonių išlaikyti darbo rinkoje jiems senstant bus dar sudėtingiau ir kartu svarbiau. Jau dabar išskaidžius Lietuvoje gyventojus pagal amžių į penkerių metų intervalus, gausiausia yra 55–59 metų žmonių grupė. Per artimiausius kelerius metus gausiausia taps 60–64 metų žmonių grupė, todėl nenuostabu, kad ir darbdaviai tam turi ruoštis.
Senstanti visuomenė yra viena ir iš imigracijos į šalį priežasčių, nes atvykstantys darbuotojai iš trečiųjų šalių dažniausiai yra jaunesni negu 50 metų asmenys, kurie statybų ar pramonės darbuose labiau pageidaujami. Kita vertus, sostinėje vis dar sparčiai auga paslaugų bendrovės, veikiančios IT ar finansų sektoriuje, tačiau jose dominuoja jaunesnio amžiaus darbuotojai, nes vyresnių asmenų, turinčių reikalingų žinių ir įgūdžių, nėra daug. Beje, jaunimui taip pat nėra visur vienodai lengva įsidarbinti – kaimiškose vietovėse 15–24 metų žmonių nedarbas paskutinį metų ketvirtį buvo beveik 20 procentų.
Darbo rinkos problemas rodo ir tai, kad, nepaisant palyginti didelio nedarbo, laisvų darbo vietų skaičius šalyje 2020 metų sausį buvo didžiausias nuo 2009 metų ekonomikos nuosmukio. Problemų kyla ne dėl darbuotojų paklausos, o dėl jų pasiūlos. Statistikos departamento ir kitų institucijų atliekamos įmonių apklausos nerodo, kad darbdaviai šiemet mažintų darbuotojų skaičių šalyje.
Praėjusiais metais taip pat samdomų darbuotojų skaičius išaugo. Labiau augo darbuotojų iš trečiųjų šalių negu dirbančių nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad praėjusių metų pabaigoje jau nustojo didėti sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų skaičius. Ir tai yra aiškus požymis, kad dar nepatvirtintas Mobilumo paketas jau daro neigiamą įtaką šiam sektoriui Lietuvoje. Šiame sektoriuje dirbančių užsieniečių skaičius šiemet nebedidės, bet ir toliau darbuotojų iš trečiųjų šalių pageidaus statybų, pramonės ir maitinio bei apgyvendinimo paslaugas teikiančios įmonės.
Nedarbas šiemet šalyje turėtų likti panašus kaip ir praėjusiais metais, o užimtųjų skaičius dar truputį padidėti. Darbo rinkoje, jei nėra staigios krizės, pokyčiai greitai nevyksta. Todėl šiais metais ir toliau rinkoje išliks tie patys iššūkiai: į darbo rinką įsilies dar mažiau jaunų žmonių, augs priešpensinio amžiaus asmenų skaičius ir didės darbuotojų iš trečių šalių skaičius. Daugiau jaunų žmonių Lietuvoje neatsiras, bet ką valdžia ir verslas gali padaryti artimiausiu metu, norėdami išlaikyti nemažėjantį darbuotojų skaičių šalyje, tai padėti vyresnio amžiaus žmonėms išlaikyti norą ir galimybes likti darbo rinkoje kuo ilgiau.