Šiandien svarbiausia užduotimi verslui tampa užtikrinti krovinių gabenimą sausumos keliais. Kaip šiomis sąlygomis užtikrinti sutartinius įsipareigojimus, o neretu atveju – ieškoti teisinių sprendimų jiems vėluojant dėl Jūsų ar tiekėjų šalyje susidariusios netipinės situacijos. Taigi, ką pirmiausiai reikėtų įvertinti, jei vėluojate įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus?
Įvertinkite, kokios teisės normos taikytinos konkrečiam vežimui. Vietinius vežimus reglamentuoja Lietuvos ar kitos valstybės teisės normos. Vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai yra reguliuojami Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR Konvencija). Ji yra taikoma, jei:
1. krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse, ir
2. bent viena iš šių valstybių yra CMR Konvencijos narė. Jei kuri nors iš šių sąlygų nėra tenkinama, dažniausiai vežimo teisiniai santykiai bus reguliuojami nacionalinės teisės, nustatomos kiekvienu individualiu atveju.
Nepamirškite, kad vežėjo atsakomybė yra ribojama. Jei krovinio vežimą reguliuoja CMR Konvencija, įprastai už laiku nepristatytą krovinį atsakingu laikomas vežėjas, nebent krovinį pristatyti vėluojama dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Visais atvejais, būtent vežėjas privalo pats įrodyti, kad egzistavo nuo jo nepriklausančios aplinkybės, nulėmusios krovinio vėlavimą.
Tam, kad vežėjas būtų atleistas nuo atsakomybės pagal CMR Konvenciją, aplinkybės turi būti neišvengiamos, atsitiktinės, kurių vežėjas negalėjo numatyti ar išvengti, bet kurios atsirado vykdant sutartį.
Vežėjai, pastaruoju metu priimantis ir vykdantys užsakymus, turi elgtis ypatingai apdairiai ir rūpestingai, nes, pavyzdžiui, ne visada uždarytas valstybių sienas galima laikyti nenumatyta ir netikėta aplinkybe. Vežėjui gali tekti įrodinėti, jog jis ėmėsi visų reikalingų priemonių, įvertino konkrečiu momentu egzistavusias ir gręsiančias aplinkybes, ir priėmė racionalų sprendimą dėl kliento krovinio vežimo bei konkretaus vežimo maršruto.
Reikia paminėti, kad sąlygos atleisti vežėją nuo atsakomybės pagal CMR Konvenciją nėra tapatinamos su nacionalinėmis force majeure taikymo sąlygomis. Dėl šios priežasties, negalėjimą laiku įvykdyti vežimo įsipareigojimų yra reikalinga vertinti kitaip nei likusius sutartinius santykius. Neretai, jei tam tikros aplinkybės pagal nacionalinę neteisę ir nėra laikomos force majeure aplinkybėmis, jos vis tiek gali sudaryti pagrindą atleisti vežėją nuo atsakomybės pagal CMR Konvenciją.
Sutartyje numatytos baudos gali negalioti. Jei vis tik vežėjui nepavyktų įrodyti, kad vėlavimas atsirado dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, reikia nepamiršti, kad vežėjo atsakomybė dėl krovinio vėlavimo yra ribojama, nebent vėlavimas atsirado dėl tyčinių vežėjo veiksmų. Vežėjas yra atsakingas tik užmokesčio už vežimą suma ir tik tuo atveju, jei suinteresuotas asmuo pagrindžia, kad dėl pavėluoto pristatymo buvo patirta nuostolių. Vežėjo atsakomybė gali būti ribojama didesne suma tik tada, jei važtaraštyje yra nurodoma papildoma krovinio vertė. Papildomai, vežėjui gali tekti atlyginti 5 proc. metinių palūkanų, apskaičiuotų nuo mokėtinos kompensacijos.
Reikia atkreipti dėmesį, kad neretai vežimo sutartyse numatomos baudos dėl pavėluoto krovinio pristatymo gali būti laikomos prieštaraujančiomis CMR Konvencijos nuostatoms, todėl yra negaliojančios, ir nepriklausomai nuo jų, vežėjo atsakomybė yra ribojama užmokesčio už vežimą suma.
Laiku atsakykite į pretenziją. Pretenzija vežėjui su reikalavimu atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo turi būti pateikta per 21 dieną nuo krovinio gavimo dienos. Į gautas pretenzijas yra privaloma reaguoti, kadangi pretenzijos pateikimas sustabdo ieškinio senaties terminą, kuris įprastai yra 1 metai, nebent nuostoliai yra sukelti tyčia – tokiu atveju ieškinio senaties terminas yra 3 metai.
Nepamirškite terminų. Galiausiai, reikia nepamiršti, kad itin ženklus vėlavimas pristatyti krovinį gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jei šalys buvo susitarusios dėl konkretaus krovinio pristatymo termino, krovinys bus laikomas prarastu, jei vėluojama jį pristatyti daugiau nei 30 dienų; jei dėl termino susitarta nebuvo – jei vėluojama daugiau nei 60 dienų nuo momento, kai vežėjas perėmė krovinį. Tokios situacijos yra vertinamos kitaip nei įprasti vėlavimai ir reikalauja kruopštaus individualaus vertinimo, nustatant atsakomybę bei jos ribas.