Pokyčiai matosi, jų yra, tačiau neramina tai, kad yra požymių, jog formuojasi dviejų standartų Vyriausybė, o kai kuriais aspektais praktika tolsta nuo deklaruojamų vertybių.
Dar balandžio mėnesį socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariams pasiūlė pensijų kaupimo pertvarkos modelį. Ne paslaptis, kad visuomenė sensta, pensijos auga per lėtai, o „Sodra“ visais įmanomais būdais bando surinkti lėšų dabartinių pensininkų pensijoms sumokėti. Problema aiški ir ją spręsti būtina. Lieka tik klausimas kokiais būdais.
O būdų pasiūlyta net keletas – pavyzdžiui, apskritai stabdyti „Sodros“ įmokų pervedimus į II pakopą. Tačiau „Sodros“ vidiniais ištekliais neapsiribota. Pateiktame pensijų kaupimo pertvarkos modelyje siūloma įpareigoti darbdavius rūpintis darbuotojų pensijų kaupimu. Rengiant pasiūlymą problema ir galimi jos sprendimo būdai su verslo ir darbdavių organizacijomis iš esmės nebuvo aptarti. Natūraliai kyla klausimas: ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar iš tiesų planuoja tai padaryti, o gal traukinys jau nuvažiavo?
Atrodo, šios ministerijos vadovams, skirtingai nei Finansų ministerijos atstovams, vis dar reikia priminti, kad jų veiksmai turi įtakos ne tik socialinei sričiai, yra skirti ne tik socialinės atskirties ir skurdo mažinimui, bet ir veikia visas gyvenimo sritis. Verslas – viena iš jų, o nenuosekli, iš anksto neprognozuojama verslo apmokestinimo tvarka jokiu būdu negali sukurti stabilios verslo ir investicinės aplinkos. Veikiau atvirkščiai – papildomi, „iš dangaus“ nukrentantys mokestiniai įsipareigojimai skatina verslą perkelti savo veiklą į šalis, turinčias nusistovėjusią ir aiškią mokesčių sistemą. Ką jau kalbėti apie potencialius investuotojus, kurie savo investicijoms rinksis tas šalis, kuriose ne tik mažesnė mokesčių našta, bet ir nuosaikesnė mokesčių politika.
Mintį, kad iš tiesų formuojasi dviejų standartų Vyriausybė, sustiprina ir siūloma naujoji mokesčių reforma. Joje įtvirtinti mokestiniai pakeitimai ženklia dalimi skirti verslo skatinimui, o Finansų ministerijos vadovybė juos aktyviai pristato verslo bendruomenei, ieško sąlyčio taškų bei išeičių iš diskutuotinų situacijų.
Verslo bendruomenė mano, jog bendradarbiavimas su valstybės vadovais yra būtinas ir pastaruoju metu valdančiųjų veiksmai lyg ir rodė, kad Vyriausybė pasiruošusi plėtoti socialinį dialogą. Naujojo Darbo kodekso nuostatos buvo derinamos Trišalėje taryboje, buvo ieškoma būdų gerinti verslo sąlygas. Atrodė, kad bus pereita prie gerosios praktikos, kai sprendimai priimami po konsultacijų su socialiniais partneriais.
Tačiau nūdienos įvykiai atskleidė, kad valdžia gerąją praktiką taiko tik priešokiais: kai nori ir kai randa laiko. Verslas, kuriantis darbo vietas ir mokantis darbo užmokestį, nuo kurio apskaičiuoti mokesčiai ir sudaro didžiausią biudžeto pajamų dalį, turėtų būti laikomas lygiaverčiu partneriu. Tačiau šiandien vietoje to turime tik daug neaiškumų ir užkulisinės veiklos.
Finansų ministerijos atstovai rengdami reformos gaires aiškiai pranešė, kad tokia reforma rengiama. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojai, rengdami pensijų kaupimo pertvarkos pasiūlymą, nematė reikalo pasitarti su verslo ir darbdavių atstovais ir kartu apsvarstyti šį svarbų klausimą. Net nesiteikta nuosekliai ir visapusiškai pristatyti, ką ketinama daryti. Verslo bendruomenė tik iš spaudos sužinojo, kad galimai planuojami nauji mokesčiai. Kaip tokie veiksmai gali prisidėti prie investicinės aplinkos gerinimo? Atsakymas akivaizdus – niekaip.
Verslo bendruomenė jau buvo pradėjusi tikėti, kad Vyriausybei rūpi jos nuomonė, kad į ją bus įsiklausoma, įžvelgė galimos partnerystės užuomazgas. Pastarasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akibrokštas niekaip netelpa į besiformavusios gerosios praktikos rėmus. Kaip verslui reaguoti į tokius valdžios atstovų veiksmus? Kuri valdžios pozicija yra tikroji? O gal verslo bendruomenė turi gyventi nuolatinėje karinės parengties būsenoje ?