Protekcionizmas, aišku, reikš sulėtėjusią pasaulinę prekybą ir didesnes kainas vartotojams. Žiūrint iš efektyvumo pusės, tai, be abejo, yra žalinga politika. Tačiau siekis, kad pramonė vaidintų didesnę rolę ekonomikoje, gali būti prasmingas iš saugumo ar tiekimo grandinių atsparumo perspektyvos. Tai gali sukurti nemažai darbo vietų, ypač ne tokiuose turtinguose regionuose. Nors reikėtų akcentuoti, kad moderni pramonė yra intensyvi kapitalo, o ne darbo atžvilgiu. Galiausiai, visiems vartotojams pasaulyje tai būtų praradimas.
Protekcionistinė JAV politika – ne naujiena
JAV tikrai ne pirmą kartą pasuka protekcionizmo keliu. Tiesa sakant, JAV ekonomikos sėkmė prasidėjo nuo protekcionizmo. Miuziklų gerbėjai, ko gero, yra girdėję apie pirmąjį JAV iždo sekretorių Aleksandrą Hamiltoną (Alexander Hamilton). Nors labiau žinomas dėl savo monetarinių ir fiskalinių reformų, jis buvo ir vienas iš JAV industrinės politikos architektų.
JAV paskelbus nepriklausomybę, šiaurės ir pietų valstijų ekonominiai interesai labai skyrėsi. Pietinės valstijos rėmėsi labai pelningu žemės ūkiu, kuris dėl vergų išnaudojimo buvo itin konkurencingas pasaulinėse rinkose. Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) atstovaujami pietūs siekė kuo laisvesnės prekybos, nes norėjo be trikdžių prekiauti su britų, prancūzų ir kitomis imperijomis. Šiaurė tokio konkurencinio pranašumo neturėjo ir suprato, kad jų šansas yra apdirbamoji gamyba. Vis dėlto, britų pramonininkai turėjo daugiau kapitalo, pigesnes iš kolonijų atkeliaujančias žaliavas, geresnes technologijas, todėl šansų atsilaikyti konkurencinėje kovoje buvo nedaug.
Šiaurė laimėjo debatus dėl prekybos politikos, buvo pritaikyti labai aukšti muitai (iš britų vogtos ir kopijuotos technologijos), o ilgainiui JAV pavyko labai sėkmingai industrializuotis. Vėliau XIX a. Vokietijos imperija, Japonija sėkmingai kopijavo JAV industrializacijos modelį, kurio pagrindas yra tarptautinės prekybos suvaržymai kartu su itin aršia vidaus rinkos konkurencija.
Vėliau, vietos pramonės sektoriui užaugus ir tapus konkurencingam, industrinės šalys pradeda vėl norėti laisvos prekybos. Todėl neretai matome, kad pasaulio ekonominė sąranga svyruoja tarp laisvos prekybos ir protekcionizmo.
Industrinė politika dažnai patiria fiasko
Industrinė politika gali būti esminis įrankis savo ekonomikai modernizuoti ir industrializuoti. Didelė dalis šiandien sėkmingų ekonomikų vienu ar kitu savo raidos etapu sėkmingai ją pritaikė. Kita vertus, sėkmės istorijų nėra tiek daug – ne veltui Korėjos, Kinijos ar Japonijos ekonomikų raida dažnai yra vadinama „augimo stebuklais“. Efektyvus industrinės politikos įgyvendinimas yra veikiau išimtis nei taisyklė.
Industrinė politika ne be reikalo turi prastą reputaciją. Neretai protekcionizmas sukuria vadinamuosius „nacionalinius čempionus“ – dideles ir nepaslankias verslo organizacijas, kurios labiau užsiima subsidijų įsisavinimu, o ne efektyvaus verslo kūrimu. Beveik visos Pietų Amerikos šalys nesėkmingai taikė industrinę politiką XX a. ir taip padarė didžiulę žalą to žemyno gerovei. Kitas mums puikiai pažįstamas pavyzdys yra ir Sovietų Sąjunga. Planinė ekonomika yra ekstremalios industrinės politikos pavyzdys, kuris klaikiai švaistė resursus ir nesugebėjo sukurti konkurencingų pramonės šakų.
Protekcionizmas tikrai nėra jokia sidabrinė kulka, bet tai gali būti įrankis konkurenciniam pranašumui susikurti, kai jis naudojamas pamatuotai.
Sunkūs klausimai Europai
Europos Sąjunga (ES) įkurta tuo metu, kai laisvos prekybos idėjos visiškai dominavo. Nevaržomos prekybos ir laisvo kapitalo principai yra tiesiogiai įrašyti į ES DNR. Todėl nauja kylanti protekcionizmo banga yra ypač grėsminga Europai. ES yra atviriausias prekybai ekonominis blokas, importo ir eksporto santykis, palyginti su čia sukuriamu produktu, viršija 100 proc. bendrojo vidaus produkto. Tuo metu JAV ekonomikos atvirumas nesiekia 30 proc. Europos ekonomikos modelis ilgą laiką rėmėsi išorės paklausa ir eksportu, todėl bet kokie prekybos suvaržymai Europai yra itin pavojingi.
Kinija jau seniai taiko įvairias priemones, dirbtinai didinančias jos eksportuotojų konkurencingumą, JAV irgi gręžiasi nuo laisvos prekybos – intensyviai subsidijuoja aukštųjų technologijų pramonės plėtrą, o šios protekcionistinės tendencijos tik stiprės.
Šiuo metu ES verda diskusijos, ką daryti su pasikeitusia prekybos aplinka. Muitai yra nustatomi ES lygiu ir, nors jie gali apsaugoti nuo išorės konkurencijos, tai pabrangina produkciją ir ilgainiui atneša žalos.
Industrinės subsidijos yra kiekvienos šalies individualus klausimas. Europoje to vengiama, nes šalys turi labai skirtingas sąlygas savo pramonei skatinti ir tai gali visiškai iškreipti vieningos rinkos funkcionavimą. Lietuva yra per maža, kad galėtų vienašališkai vykdyti sėkmingą industrinę politiką. Subsidijomis mes vargiai galime pakonkuruoti, todėl mes turėtume įsitraukti į Europines diskusijas ir taip formuoti bendrą prekybos politiką sau palankesne linkme.
Prekybiniais svertais Europai bus itin sunku varžyti su Kinija ir JAV, todėl prasmingiausia būtų ieškoti naujų augimo variklių – daugiau remtis vidaus investicijomis ir vartojimu, o ne eksportu. Tam reiktų didesnių viešųjų investicijų į ekonomikos transformaciją ir gynybą, gilesnės finansų rinkų integracijos ir privataus kapitalo mobilizacijos bei gerai uždirbančių ir finansiškai stiprių vartotojų, kurie skatintų vartojimo augimą. Europos augimo modelis neveiks laisvajai prekybai pasaulyje susiduriant su suvaržymais, todėl pats metas galvoti, kaip prie to galėtume prisitaikyti.
