Tame, jau iš Lietuvos žemėlapio išnykusiame kaime ir toje babos sodyboje kartu su vyru Albinu ji ir įkūrė lietuviškos duonos kepyklą. O tam, kad kaimo vardas neužsimirštų, suteikė tai kepyklai jau neegzistuojančio Radviliškių kaimo vardą.
Kubiluose brandinta, rankomis kepta
Kone prieš ketvirtį amžiaus filologė A. Kisielienė, dirbusi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos vokiečių ir rusų kalbos mokytoja, o vienu metu – ir direktoriaus pavaduotoja, vieną dieną metė darbą mokykloje ir kartu su vyru, ekonomistu Albinu jo gimtinėje ėmėsi verslo.
Šiandien Kisielių šeima valdo „Radviliškių kaimo kepyklą“, kurioje mediniuose kubiluose brandina ir rankomis kepa duoną, pasakoja svečiams apie lietuvišką jos kelią ir organizuoja kasmetines duonos šventes.
Dabar vienkiemyje įkurdintoje kepykloje triūsia per 40 darbuotojų, o Audronė, radusi laisvesnę minutėlę, veda edukacines pamokas – ar mažas, ar didelis, ar lietuvis, ar užsienietis turi praeiti kone visus biblijinius Kryžiaus, o ne, pažintinius Duonos kelius – visas dvylika stacijų. Būtent tiek iškalbingų, duonos gimimo istoriją pasakojančių skulptoriaus Eduardo Tito sukurtų medžio skulptūrų puošia Kisielių sodybą.
Gavo šimtmečius menančio raugo
„Radviliškiai – vyro gimtasis kaimas, bet kai mes jau kartu 41-erius metus, tai jau ir nesakau, kad tai jo, bet mūsų bendra gimtinė“, – patikina lietuviškas duonos kepimo tradicijas puoselėjanti verslininkė.
Moteris sako, kad ne drąsa juos atginė į vienkiemį, bet tai, kad nebuvo kito pasirinkimo: „Po babos liko sodyba, kur Albinas mažas bėgiojo, o mums buvo labai jos gaila. Pradėjome važinėti, tvarkytis, iš pradžių galvojome, kad taip ir suksimės tarp Panevėžio ir kaimo. Bet ilgainiui pradėjome galvoti, kad reikia kažką daryti.
Turėjome draugus vokiečius, jie mums patarė, padėjo ir žingsnis po žingsnio, vienas kitą palaikydami, taip ir pradėjome.“
Iš pažįstamų vokiečių šeima nebrangiai įsigijo pirmą naudotą duonkepę, o raugo – simbolinio ir labai svarbaus duonos gamybai – gavo iš garsios duonkepės Petronėlės Kurulienės.
„Ši močiutė pasidalino su mumis duonos kepimo paslaptimis, o dabar yra tarsi mūsų reklaminis veidas – jos garbei vieną savo duoną pavadinome Petronėlės vardu“, – pasakoja A. Kisielienė.
Ji priduria, kad to raugo istorija unikali ir tikrai siekianti šimtmetį, mat 1924 m. gimusi Petronėlė buvo tą raugą paveldėjusi dar iš savo motinos.
Pirmieji kepaliukai – moliniame tvarte
Gavę raugo, Kisieliai ėmė kepti duoną. Iš pradžių tai buvo vienos rūšies batonas ir dviejų rūšių – šviesi ir tamsi duona. Pirmiausia ji buvo kepama senoviniame, iš molio drėbtame babos tvarte: „Tiesa, jį išvalėme, nukasėme didelį sluoksnį žemės, užpylėme žvyru, sienas apmūrijome baltomis plytomis, viską sutvarkėme ir pradėjome ten kepti duoną.“
Verslas taip greitai įsisuko, kad netrukus vienos nedidelės kepyklos neužteko ir A. Kisielius susigrąžino savo žemę, kurioje buvo apleista ferma ir pavertė ją nauja kepykla.
„Ant vyro žemės stovėjo buvusi kolūkinė veršidė. Iš pajininkų tą apleistą fermą atpirkome. Dėl to, kad pakeitėme žemės naudojimo paskirtį, turėjome mokėti valstybei nemažus mokesčius. Manau tai nėra teisinga – ta ferma buvo avarinės būklės, visai nebenaudojama. Ten viskas buvo apleista ir balandomis apaugę. Mes viską žingsnis po žingsnio sutvarkėme. Tai dabar pagrindinė veikla ten ir vyksta“, – pasakojo A. Kisielienė.
O sename iš tvarto kepykla virtusiame pastate yra rengiamos edukacinės programos. Senoje kepykloje šeima leidžia svečiams ir patiems pabandyti duonos iškepti.
Verslas suklestėjo
Audronė sako, kad jiems pasisekė, nes jie tapo vienais pirmųjų tokios duonos kepėjų Lietuvoje. Ketvertą metų verslas kilo kaip ant mielių. O jau apie 2000-uosius, kai suklestėjo didžiosios kepyklos, kai „Maximose” atsirado kepyklėlės, tada jiems pasidarė sunkiau. Bet Radviliškių kaimo kepėjai jau buvo neblogai įsisukę, todėl išgyveno.
„Tada mes atsigręžėme į praeitį, į tradicijas, į tai, kas yra sena, tikra ir gyvenimo išbandyta. Į tradicinę natūralią duoną, kurią kepdavo mūsų seneliai. Kai pradėjome ją kepti, tada ir prasidėjo mūsų atgimimas“, – sakė lietuviško paveldo tradicijas puoselėjančios kepyklos įkūrėja.
Praėjus kiek laiko „Radviliškių kaimo kepykla“ tapo kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ nare ir dalyvaudama projekte „Linkėjimai iš kaimo“ su savo produkcija pateko ir į parduotuvių „Maxima“ lentynas.
„Šis projektas egzistuoja beveik dešimtmetį ir mes labai sėkmingai dirbame su „Maxima“. Dabar esame 15-oje didžiausių šio prekės ženklo parduotuvių visoje Lietuvoje“, – pasidžiaugė moteris.
Verslininkė neslepia, kad prekyba jų gaminiais didžiuosiuose prekybos tinkluose juos pačius verčia pasitempti ir tobulėti.
Tačiau Radviliškių kaimo kepyklos produkcijos galima rasti ir kitur. Tiek turgavietėse, tiek nedidelėse parduotuvėlėse, o ypač mobiliuosiuose turgeliuose, kurių gausu didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kasdien jie – vis kitoje vietoje, bet tiems, kam norisi šviežios lietuviškos duonos ar kitų kepinių, nesunku juos surasti.
Atitinka „Rakto skylutės“ reikalavimus
Audronė juokiasi, kad pati niekada anksčiau nebuvo duonos kepusi, o štai mama dar kepdavo. Ji prieš ketverius metus atgulė amžino poilsio, bet iki tol lietuvišką duoną kepti sumąsčiusiai verslininkų šeimai buvo pati geriausia patarėja.
Verslininkė sako, kad kepama ne viena duonos rūšis, bet pati tikroji – be pridėtinio cukraus, ant savo raugo, be mielių kildinta. Ji rūgštoka, bet atitinka „Rakto skylutės“ reikalavimus. Šiuo ženklu žymimi produktai, kurie yra itin palankūs žmogaus sveikatai. Kepykloje gimsta keli šiuo ženklu pažymėti produktai – pilno grūdo bei sėlenų duona.
Savo vėžėse
Mokyklą palikusi Audronė pedagoginio darbo nepamiršo, tik jis dabar įgavo kiek kitokią formą: „Vedu edukacinę programą „Duonos kelias“. Priimame ir moksleivius, ir suaugusius, ir kolegos atvažiuoja. Anksčiau apsilankydavo daug užsieniečių. Per tas programas vėl pasijuntu savo vėžėse, man tai labai patinka. Sutvarkėme sodybą. Ir viskas kas padaryta, daroma, ir tikiuosi ateityje bus daroma, viskas nukreipta viena kryptimi – senųjų lietuvių liaudies tradicijų ir senojo duonos kepimo amato puoselėjimui ir propagavimui.“
Verslininkų šeima savo sodybos teritorijoje yra įrengusi 12-os skulptūrų parką, simbolizuojantį Duonos kelią. Jos vaizduoja duonos kelią nuo dirvos iki stalo.
„Turime gerą prietelių, skulptorių E. Titą.Tai be galo gilus, dvasingas žmogus, ir tai atsispindi jo skulptūrose“, – gerų žodžių įspūdingų skulptūrų autoriui negaili pašnekovė.
Kasmet, jau dešimtmetį verslininkai savo sodyboje prieš šv. Oną rengia Duonos kepėjų šventę, į kurią suguža daugybė žmonių. Į ją susikviečia ir skulptorius, kurie čia pat drožia. Vėliau rengiamas aukcionas ir tos skulptūros yra parduodamos. Dalis jų įsikūrė ir Kisielių sodyboje, taip paversdamos jį ištisu skulptūrų parku.
Nukentėjo nuo pandemijos
Kepyklos šeimininkė neslepia, kad jų verslas stipriai nukentėjo nuo koronaviruso sukeltos pandemijos. Svečių nebeliko, o ir kepinių apimtys gerokai sumažėjo: „Mes gi daugelyje renginių, mugių prekiaudavome. Pardavimai ten tikrai būdavo neblogi. Bet šiemet kone visos šventės nuplaukė. O kiek daug mūsų duonos į užsienį iškeliaudavo. Aštuonetą metų dalyvaudavome Europos Sąjungos šalių narių Duonos šventėje. Šiemet ji neįvyko. Būdavome kviečiami į tradicinę Vokietijos derliaus šventę.“
Tačiau optimizmu trykštanti verslininkė įsitikinusi, kad sunkmetį kaip nors išgyvensią. Svarbiausia, sako, kad tik nesirgtų darbuotojai: „Juk ne mums vieniems dabar yra blogai. Duonos žmonėms visada reikės, o ką daryti viešbučiams, restoranams, kavinėms, turizmo agentūroms?“
Pačiame Lietuvos vidury
Paklausta, kur vienkiemyje įsikūrusi kepykla randa tiek darbuotojų, A. Kisielienė patikino, kad už tai turėtų būti dėkinga gerėjančiai regioninei politikai.
„Radviliškių kaimo kepykla“ įsikūrusi pačiame Lietuvos viduryje, – nuo Panevėžio iki jos 40, nuo Kėdainių – 32 kilometrai, o už 8 kilometrų nuo kepyklos driekiasi „Via Baltica“ kelias.
„Štai prieš porą mėnesių kaip tik buvo užbaigtas kelias nuo mūsų iki Truskavos. Dabar kur bevažiuotume, visur yra asfaltas, todėl darbuotojai mus gali lengvai pasiekti. Kepykloje darbuojasi ir vietiniai – Linkaučių kaimo žmonės, atvažiuoja darbininkai iš Krekenavos, Kėdainių bei Panevėžio rajonų“, – sakė pokalbininkė.
Keliasi ketvirtą ryto
Jau kone ketvirtį amžiaus kaime gyvenanti ir verslą čia sukūrusi šeima savo akimis mato, kaip sparčiai keičiasi kaimas: „Tai, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus ir dabar – nepalyginami dalykai. Jau ir žmonės kitoniški, ir požiūris į darbą kitoks. O kas būdavo anksčiau? Girtavimas ir nedrausmingumas buvo kasdienybė. Pastaruoju metu žmonės kaime keičiasi. Dalis ne pačių geriausių išvažiavo į užsienį, pijokėliai išmirė, o kiti žingsnis po žingsnio tvarkosi.“
Darbas kepykloje verda kiaurą parą – dieną brandinama duona, vakare ji kepama, naktį – pakuojama, o paryčiais jau išgabenama į prekybvietes. Todėl Audronė neslepia, kad jos darbo diena prasideda ketvirtą ryto.
Kepykloje jau kepama ne tik duona. Čia gimsta pyragai, šimtalapiai, šakočiai, bandelės, kiti skanėstai. Kalėdų proga net sužaliavo Kalėdų eglutę primenantis gražuolis šakotis.
Pyragams verslininkai neretai naudoja ir medų, kurį suneša bitės į čia pat išsirikiavusius 28 avilius.
Duona Kisielių šeimai – ne vien verslas.
„Lietuviams duona visuomet buvo tradicija, daug meilės reikalaujantis ir labai svarbus procesas. Siekiame, kad toks jis ir liktų“, – pasakojo A. Kisielienė.
Šeimos svajonė – išsaugoti Radviliškių kaimą ir tradicines duonos ruošimo tradicijas. Panašu, kad kepyklos įkūrėjai turės ją kam perduoti. Mat jau kevertą metų pardavimo bei viešųjų pirkimų reikalus čia sprendžia komercijos direktoriumi dirbantis ir iš Vilniaus į kepyklą dirbti važinėjantis jaunėlis sūnus Vidmantas.