Gamintojai perspėja, kad nesudarydami sąlygų biometaną panaudoti šalyje, nukentėsime dvigubai – dėl nepasiektų dekarbonizacijos tikslų iš kitų šalių gali tekti pirkti apyvartinių taršos leidimų kvotas.
Sunkiajam transportui siūlo biometaną
ES siekia sumažinti iškastinio kuro naudojimą, gamtinių dujų importą ir stipriai padidinti biometano dujų gamybą – iki maždaug 35 mlrd. kubinių metrų 2030 m. Energetikos ministerijos duomenimis, siekiant tokio tikslo, visos ES šalys narės turės pasiraitoti rankovės ir biodujų bei biometano gamybą padidinti apie 10 kartų, nes 2021 m. ES jų buvo pagaminta apie 3,5 mlrd. kubinių metrų.
Lietuvoje tikimasi, kad iki 2025 m. biometano gamybos apimtys sudarys apie vieną teravatvalandę. O koreguojamame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities (NEKS) veiksmų plane biometano gamyba didinama nuo 1 iki beveik 1,5 teravatvalandės 2030 m.
Visi sutinka, kad biometano gamyba turi perspektyvą – biometanas laikomas viena iš žaliausių alternatyvų, kurią galima realizuoti energetikos, transporto ir pramonės srityse, be to, tai leidžia suvaldyti dalį metano emisijų. NEKS yra įsipareigota 50 proc. mėšlo ir srutų perdirbti į biodujas. O transporto sektoriuje Lietuva užsibrėžusi užtikrinti, kad iki 2030 m. atsinaujinančioji energija sudarytų ne mažiau kaip 14 procentų.
Siekių ir įsipareigojimų daug, tačiau realybėje ne viskas taip sklandu. Bioetanolio ir biodujų gamintojos UAB „Kurana“, pernai kartu su UAB „Tube Green“ atidariusios pirmąją ir kol kas vienintelę gamyklą Lietuvoje, kuri biometaną tiekia į magistralinį dujotiekį, generalinis direktorius Jurgis Polujanskas neabejoja, kad biometano gamyba – perspektyvi veikla, Pasvalio rajone veikianti biometano gamykla, patenkanti į didžiausių tokių Europos gamyklų dešimtuką, jau planuoja gamybos plėtrą.
„Galimybės tikrai didelės, Europoje jau veikia apie 1200 biometano gamyklų. Ir Lietuvoje kyla tokios gamyklos, gaminame ne tik mes, bet ir „Auga group“, gamins „Agrokoncernas“, „Modus Group“, – vardijo „Kurana“ vadovas.
Kartu jis pastebėjo, kad biometano gamybos perspektyva yra ir gana ribota vien dėl žaliavos ir atliekų poreikio. „Gamybai reikiamų atliekų kiekis gana ribotas, bet jis pakankamas, kad būtų dekarbonizuotas sunkusis transportas. Biometanas yra kaip gamtinės dujos, tik biologinės kilmės. Gamtinės dujos naudojamos pramonėje, namų ūkyje, transporte. Manau, kad visoms šakoms biometano neužtektų, bet transportui – tikrai taip. Šiam sektoriui kaip tik ir reikia šio produkto, nes ten yra didžiausia problema dėl reorganizacijos. Elektros projektai taip nejuda, kaip turėtų, vystosi šiek tiek lėčiau, nei planuota. O sunkiajam transportui elektros sprendimo kol kas nėra, tad efektyviausia, pigiausia ir greičiausia išeitis – biometanas“, – savo prekę giria J. Polujanskas.
Skaičiuoja, kas pigiau
Biometanas galėtų pakeisti importuojamas gamtines dujas, manoma, kad jis galėtų sumažinti energijos išteklių kainas, be to, biometano gamybai yra dalijama parama, tačiau į magistralinį dujotiekį tiekiamos biodujos yra išvežamos iš Lietuvos.
„Trūksta tinkamo transporto priemonių parko, tiesa, yra kažkiek automobilių, kurie yra varomi gamtinėmis dujomis arba biometanu, bet tokiems kiekiams, kuriuos gaminame mes, „Auga group“ ir dar pradės gaminti kitos gamyklos, stinga ir infrastruktūros, nes reikia gamtinių dujų užpildymo stotelių, kurios būtų prijungtos prie vamzdžio. Taigi trūksta ir infrastruktūros, ir automobilių“, – aiškino bioetanolį ir biodujas gaminančios įmonės vadovas.
Sunkusis transportas varomas dyzeliu, todėl verslas skaičiuoja, kas pigiau: važiuoti dyzeliu ar gamtinėmis dujos arba biometanu; kuris automobilis pigesnis: dyzelinis ar varomas gamtinėmis dujomis ir biometanu. Tarp tų automobilių yra gal 10 tūkstančių eurų skirtumas.
„Privatus sektorius kaip ir mato perspektyvą, juolab kad šiuo metu važiuoti gamtinėmis dujomis arba biometanu greičiausiai yra pigiau nei dyzeliu. Bet verslas laukia signalo ir politinės valios aiškumo. Visi girdime Vyriausybės strategijas, kad tuoj elektra, biometanu ar vandeniliu važinėsime, bet tos strategijos guli stalčiuje. O kur konkretus planas ir konkretūs žingsniai?“ – veiksmų pasigenda J. Polujanskas.
Verslininko manymu, pati Vyriausybė, taip pat ir Vilniaus bei kitų didesnių miestų savivaldybės, atnaujindamos savo transporto parkus, galėtų pirkti gamtinėmis dujomis arba biometanu varomas transporto priemones.
„Deja, bet politikai nuėjo populizmo keliu. Jeigu nešneki apie elektrą, juolab vandenilį, nes elektra jau sena naujiena, tai turbūt esi senamadiškas ir atsilikęs. Dėl to liūdna, nes vandenilis kuro sąnaudas didina gal 10 kartų, palyginti su tuo pačiu biometanu ar dyzeliu. Tai tikrai niekas už tai nesusimokės. Visi pasisako už žaliąjį kursą, bet jūs jį kažkaip pagaminkite... Verslas sako, kad žaliojo kurso reikia, bet jis turi būti kuo pigesnis ir kuo naudingesnis vietos ekonomikai. Todėl biometano panaudojimą matome kaip patrauklų žaliąjį sprendimą sunkiajam transportui. Bet vis dar girdime populistinius dalykus apie elektromobilius, vandenilį“, – kalbėjo „Kurana“ generalinis direktorius.
Jis viliasi, kad tokie pasvaičiojimai anksčiau ar vėliau baigsis, ir visi ims skaičiuoti ir supras, jog reikia siekti žaliųjų tikslų kuo efektyvesnėmis priemonėmis, tuomet, mano, kad biometano rinka Lietuvoje pajudės.
Verslininkas mato paradoksą: „Biometano gamybai dalijama parama, o jis išvežamas iš Lietuvos, tokiu būdu mūsų šalis nepasiekia dekarbonizacijos tikslų. Skyrėme paramą biometanui, kuris iškeliavo į Vokietiją, Daniją, Švediją, Jungtinę Karalystę, o paskui iš jų dar nusipirksime kvotas, nes nepasieksime dekarbonizacijos. Šiuos tikslus bus pasiekusios tos šalys, padedant mūsų pagamintam biometanui. Štai kur juokas.“
Investicija brangi, o panaudojimas – abejotinas
Statyti biodujų jėgaines ir gaminti žaliąją energiją yra raginamos ir žemės ūkio įmonės bei ūkininkai. Prienų rajono pieno gamintojas Martynas Krūvelis, įsirengęs robotizuotą fermą, sakė, kad kažkiek domėjosi ir biodujų jėgainėmis, tačiau labiau į tokias investicijas nesigilino, nes abejoja dėl jų naudos ir grąžos.
„Tai būtų labai brangi investicija ir neaišku, kaip ji atsipirktų. Man regis, kad toks kaip mano ūkis, kur laikoma per 200 galvijų, yra per mažas, jog galima būtų statyti biodujų jėgainę. Reikėtų gerokai didesnio kiekio mėšlo, kad tokia jėgainė apsimokėtų ir atsipirktų“, – teigė ūkininkas.
Jis svarstė, kad jeigu būtų biometanu varomų traktorių, tuomet gal didesni ūkininkai ir dėliotų bei svertų tokius planus, bet dabar tokių galimybių nėra. „Kur reikėtų dėti pagamintą biometaną – generuoti elektrą? Vargu ar apsimokėtų, nes elektros kainos dabar žemos, arba reikėtų gaminti didelius kiekius. Čia yra daug abejonių“, – kalbėjo M. Krūvelis.
Biometano gamybos atsiperkamumas
Pasak J. Polujansko, verslas nemėgsta svaičioti, bet remiasi ekonomine nauda. „Biometano gamyba labai imli kapitalui. Tai ūkininkui, turinčiam kažkiek karvių, svajoti apie biodujų jėgainę yra nelabai realu. Aišku, nesu ūkininkas ir negalėčiau vertinti, bet žiūrint į biometano gamybos projektus, tai ten tikrai ne šimtas karvių laikoma, nes reikalingi dideli kiekiai mėšlo. Mes biodujas gaminame iš bioetanolio gamybos atliekų – dirbame žiedinės ekonomikos principu, o tie verslai, kurie turi daug mėšlo, jėgaines stato prie karvių ar vištų kompleksų“, – aiškino verslininkas.
Pastatyti biometano gamyklą – dar ne viskas. Bene svarbiausia – galimybė biodujas tiekti į magistralinį dujotiekį. Kitu atveju jas reikia suspausti ir išvežioti. „Tokios infrastruktūros stinga. Maža tikimybė, kad ūkininko ūkis bus šalia dujotiekio. Taip pat abejotina, ar kažkas tą mėšlą automobiliais vežios į vietą, kur yra prieiga prie dujų vamzdžio. Mėšle nėra daug energijos, jis skystas, todėl praktiškai tektų vežioti apie 90 proc. vandens, tokiu atveju labai brangtų galutinis produktas“, – sakė „Kuranos“ generalinis direktorius.