Virtuvėje suktis itin mėgstantis vyras vieną dieną suprato: draugams ir giminėms virti ir dalinti išskirtinio skonio pagardus, padažus, marinatus nebeužtenka. Reikia imtis savo verslo. Taip jau ne vienerius metus entuziastingas jaunasis verslininkas savo darbo laiką leidžia lakstydamas tarp kunkuliuojančių puodų ir garso studijoje esančių pultų.
„Jau nuo pat vaikystės pamenu, kad stovėti prie puodų man buvo taip pat smagu kaip ir prie sintezatorių“, – šypsosi pašnekovas, pradėdamas pasakoti, kaip užgimė „Maži mamutai“ prekės ženklo pagardai.
Pradėjo plaukti užsakymai
Prieš kelerius metus Kalėdoms draugams užkonservavęs nemažai pagardų ir jais nustebinęs artimuosius V. Tamošaitis sugalvojo, kad neužtenka stiklainio vien perrišti su kaspinėliu, o reikia ir sukurti savo etiketę. Taip ir užgimė prekės ženklas, kuriuo papuoštų pagardų dabar galima rasti ir kai kuriose mažose maisto parduotuvėlėse Lietuvoje.
„Po kurio laiko pradėjo į mane kreiptis draugai, kad dar norėtų pagardų. Taip ir pradėjo vystytis viskas“, – prisiminė lietuvis.
Kad pomėgis suktis virtuvėje turi virsti ir papildomų pajamų šaltinių, V. Tamošaitis suprato tada, kai jo gaminių pradėjo prašyti ir nepažįstami žmonės.
„Pradėjo rašyti žmonės, kad jie ragavo, nori patys ar draugams kaip dovanos, tada ir supratau, kad tikrai darau gerai“, – džiaugėsi pašnekovas.
Kai pradėjo gausėti užsakymų, vyras pradėjo galvoti: jei jau gaminius pradeda pardavinėti, reikia naujai užgimusį verslą legalizuoti.
„Supratau, kad arba turiu legalizuotis, arba pakabinti puodus ant vinies ir toliau dirbti tik studijoje“, – kalbėjo jis.
Kryžių keliai, kad galėtų toliau virti pagardus
Kad savo produktus vyras galėtų pradėti siūlyti pardavinėti ir parduotuvėms, teko nemažai pasikankinti.
„Nuėjau kryžių kelius, kad galėčiau tai teisiškai tvarkingai daryti“, – atviravo jis.
Visų pirma jaunam verslininkui kilo mintis turėti savo virtuvę, kurioje su visais leidimais galėtų virti produkciją ir ją siūlyti kitiems pardavėjams. Deja, supratęs, kiek tai kainuotų, vyras nusprendė, kad finansiškai negali sau leisti, todėl pradėjo ieškoti partnerių.
Muzikos prodiuseriui pavyko prisikasti prie „Valdorfo“ gamyklos, kurios atstovai sutiko sukirsti rankomis ir padėti entuziastingam jaunuoliui siekti savo svajonės. Nors didžiulėje gamykloje buvo gaminami milžiniški kiekiai padažų, V. Tamošaitį tai šiek tiek išgąsdino. Vis dėlto jis nenorėjo praleisti galimybės.
„Išsivirėme bandomąsias partijas, turėjome po kurio laiko startuoti ir įmonė bankrutavo“, – nesėkmingą pradžią prisiminė jis. Kita vertus, dabar lietuvis džiaugiasi, kad šis projektas nepavyko, nes minėtoje gamykloje buvo naudojama visai kita padažų gamybos technologija.
„Idėja su jais buvo brandinta pusę metų, viskam žlugus šiek tiek nuleidau rankas, bet vėliau vėl stojau ant kojų – labai tikėjau savo idėja ir ją branginau“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Tamošaitis pradėjo domėtis bendradarbiavimo galimybėmis su kitais Lietuvos padažų gamintojais, tačiau entuziazmą vis užgesindavo išgirsti kiekiai, kiek reikėtų gaminti produkcijos – 3 ar dešimt tonų.
„Visgi su vienais gamintojais vėl susitarėme, pradėjome gaminti testines partijas, liko susitikrinti miligramines prieskonių dalis ir paskutinę minutę iš gamyklos išgirdau, kad viskas jie pasitraukia iš projekto“, – sunkią verslo pradžią prisiminė muzikos prodiuseris.
Nepaisant to, bendradarbiavimą staiga nusprendusi nutraukti įmonė pasiūlė perspektyvią alternatyvą: mažesnių apimčių gamybą užsisakyti pas ūkininkus.
„Ir kaip tik rekomendavo Žalgirio kaime įsikūrusią „Genutės uogainę“, kur dabar ir verdu pagardus. Dabar čia ir verdu savo produktus ir vėl viskas grįžo prie mano rankinio darbo“, – džiaugėsi pašnekovas.
Šiuo metu V. Tamošaičio gaminamų pagardų galima rasti ne tik jo sukurtame interneto puslapyje, bet ir tam tikrose mažose maisto produktų parduotuvėlėse Kaune, Pasvalyje, Kėdainiuose ir kitose Lietuvos vietose.
„Kol kas mano tikslas nėra didieji prekybos centrai, o mažos parduotuvės, kur žmonės renkasi išskirtinį produktą ir jiems negaila sumokėti daugiau už geros kokybės produktą“, – kalbėjo pašnekovas.
Galvojo bus gerai, išėjo – šnipštas
Mangų, habanerų padažas, karamelizuotų svogūnų su vynu ir kriaušėmis, burokėlių pagardas su apelsinais. Tai tik keli neįprasti skoniai, kuriuos kuria muzikos prodiuseris. Virtuvėje nuolat eksperimentuojantis jaunuolis greitu metu žada pristatyti dar 10 naujų skonių. Tiesa, ne visi bandymai būna sėkmingi.
„Receptus kuriu pats ir galva dirba visą parą. Ir ne tik. Žmona mano labai retai stovi prie puodų. Begaminant maistą vis kyla naujų idėjų, skaitau knygas, žiūriu laidas“, – tęsia pašnekovas.
V. Tamošaitis prisimena ir vieną neseniai nutikusią nesėkmę.
„Kai paskutinį kartą sugalvojau išplėsti asortimentą, galvojau pradėsiu gaminti marinatų seriją. Sėdžiu, galvoju – ananasų ir imbierų marinatą darysiu. Viską galvoje susidėliojau, nusipirkau produktus, vaikai aplink laksto ir nori ananaso, sakau, kad negalima, nes čia man marinatui“, – eksperimento pradžią prisimena lietuvis.
Pasidaręs pagardą ir paragavęs kūrėjas nusprendė, kad laikas jame pamarinuoti mėsą.
„Nusipirkau vištienos, paprašiau žmonos užmarinuoti, kol studijoje buvau, grįžtu namo, klausiu žmonos, o ji sako, kad nelabai. Pauostau ir tikrai kažkokiais vėmalais atsiduoda. Įvyko kažkokia cheminė reakcija ir tikrai rezultatas ne toks, kokio norėjau. Visgi išsikepėme vištieną, valgome atbulais dantimis. Abu su žmona sutarėme, kad tikrai ne kažką ir viskas keliavo tiesiai į šiukšlyną“, – dabar su šypsena nesėkmingą bandymą prisimena vyras.
Tačiau nesėkmės virtuvėje V. Tamošaičiui gana retos, jis daugiau gali pasigirti sėkmingai pasibaigusiais projektais.
„Pavyzdžiui, labai džiaugiuosi šaltalankių padažų. O jam idėja ir užgimė netikėtai. Ploviausi rankas su muilu su šaltalankiais. Galvoju: tokia gera uoga, reikia kažką su ja daryti. Paragavau vieną jau pardavinėjamą padažą, nepatiko ir nusprendžiau savo geresnį sukurti“, – pasakojo jis.