Savo klaidų ir atradimų keliu
„Mūsų verslas buvo didžiulis ekspromtas, begalinė avantiūra. Keturi nieko bendra su žuvininkyste neturintys žmonės, sesė Justina Kočetova su vyru Dmitrijumi ir aš su žmona Ramune, ėmėmės tokios veiklos. Naršėme internete, važinėjome po parodas, kursus, kalbėjomės su kitais augintojais, nes verslą pradėjome be jokios žuvininkystės patirties. Deja, patyrėme nemažai sunkumų, ne visi žmonės noriai dalijosi savo sukauptomis profesinėmis žiniomis, tad visą informaciją rinkome dalimis, po kruopelytę, mokydamiesi, klysdami, išbandydami“, – atviravo Donatas Giknius.
Pasak jo, tai, ką perskaitė straipsniuose, internete, reikėjo įdėmiai ir atsargiai įvertinti prieš imantis diegti savo ūkyje. Labai trūko praktikos, atitinkamo išsilavinimo, žinių.
Be galo įdomus verslas
„Manau, kad mūsų verslas yra be galo įdomus, jis ne vienadienis, turi perspektyvą“, – apie savo užsiėmimą atviravo verslininkas ir akcentavo, kad daugelis vienu metu startavusių žuvies auginimo įmonių, rinkoje šiandien nebeišliko, o jų šeimos įmonė dirba iki šiol.
Darbas su gyvais organizmais visada reikalauja daug priežiūros ir pasišventimo. Visada turi būti pasiruošęs netikėtumams.
Be to, šis verslas nėra greitai atsiperkantis, o konkurencinė aplinka sudėtinga. Visa tai lemia didelės dalies įmonių pasitraukimą ir ieškojimą lengvesnių verslo šakų.
Pradžioje pagrindinė ūkio prekė buvo šviežia žuvis. Jauni verslininkai net neturėjo savo žuvies perdirbimo cecho. Dabar šeimos įmonėje produkcijos asortimentas kur kas platesnis – prekiaujama ne vien gyva žuvimi, bet ir atvėsinto bei šaldyto šamo produktais, marinuotais kepsniais, rūkytu šamu ir kita rūkyta žuvimi, šamo virtiniais, šamo ir kitos žuvies konservais, tepamomis užkandėlėmis.
Produktų asortimentą papildo Justinos sugalvoti, Kėdainių kraštą garsinantys, produktai iš agurkų – pirmasis toks Lietuvoje agurkų džemas, agurkų pagardai kulinariniams eksperimentams su mėsa ar mėsainių gamybai, ar net „šamo alus“.
Uždaroje sistemoje
„Šamūkyje“ žuvis auginama uždaroje akvakultūros sistemoje. Žuvies auginimas tokiose sistemose yra skatinamas Europos Sąjungoje, nes, tokiu būdu, tausojama aplinka ir gamtos resursai (nealinami tvenkiniai ir ežerai).
Žuvys auga saugiuose baseinuose. Naudojamas tyras gręžinio vanduo – per požeminius sluoksnius persifiltravęs ir savo sudėtyje neturintis nitratų. Vanduo sistemoje cirkuliuoja ratu, vietoje išgaravusio ar pašalinto vandens, vis papildant šviežiu vandeniu. Vanduo į sistemą patenka pro nugeležinimo filtrus, o sistemos viduje yra valomas biologiniais, mechaniniais ir UV filtrais, papildomas deguonimi.
Pagrindinį vandens valymo darbą atlieka biologiniuose filtruose gyvenančios bakterijos, kurios minta žuvų auginimo procese atsirandančiomis antrinėmis medžiagomis. Todėl sistema yra labai jautri ir reikia užtikrinti, kad į ją nepakliūtų jokių užkratų iš išorės, nes, jei žuvis susirgtų – būtų daug bėdos, kadangi antibiotikų tiesiog negalima naudoti, o juos panaudojus, žūtų vandenį valančios bakterijos ir visa ekosistema. Vandens kokybės parametrai tikrinami kiekvieną dieną.
Šiltame vandenyje
Kaip galima atspėti iš pavadinimo – ūkyje auginami šamai. Dėl greitesnio augimo pasirinkta „Clarias Gariepinus“ šamų rūšis. Šie šamai gyvena tik šiltame vandenyje, todėl ištisus metus būtina palaikyti 24-25 laipsnių vandens temperatūrą.
Panašiomis sąlygomis Lietuvoje auga ir upėtakiai, unguriai, tilapijos, eršketai ir krevetės. Didelė Lietuvos žuvies augintojų produkcijos dalis, iškeliauja į Vakarų Europą, kurioje yra pripažįstama mūsų šalies gamintojų produktų ir darbo kokybė, o Lietuvos prekybos tinkluose neretai skanaujame trečiųjų šalių žuvį ir gaminius, mat vis dar ieškoma geriausios kainos, kuri ne visada sutampa su geriausia kokybe.
Projektų rašytojų ir įrangos diegėjų gražbilystės
Pasak verslininko, prieš, kuriant „Šamūkį“ buvo svarstomos įvairiausios perspektyvos, ieškoma visokiausių variantų, domimasi augalininkystės inovacijomis. Tačiau, paskaičiavus reikiamas investicijas į patalpas, įrangą, paaiškėdavo, kad jos viršija šeimų galimybes.
Tuo metu Justinos vyras Dima pamatė, kad Lietuvoje galima pretenduoti į Europos Sąjungos paramą uždarioms akvakultūros sistemoms diegti. Pasigilinęs suprato, kad Europos Sąjungos šalyse net du trečdaliai žuvies atsigabenami iš trečiųjų šalių. Šiltuose kraštuose žuvys, auginamos atviruose vandens telkiniuose, nereikia vandens šildyti. Tačiau auginimo procesų ten neįmanoma kontroliuoti. Neretai ten auginimo metu naudojami augimo hormonai ir antibiotikai.
O Europos Sąjungos skatinama žuvivaisa uždarose patalpose yra tausojanti gamtą. Pasitarusios šeimos, ėmė ieškoti informacijos apie šį verslą ir projektus paramai. Kadangi patys neturėjo patirties paramos projektų rengime, susirado projektų rengėjus ir įrangos diegėjus.
„Projektų rašytojai daug žadėjo. Buvo teigiama – jūs tik ryžkitės auginti žuvį, tai yra neva gana paprasta, pelnas ateina be didelių pastangų. Neva šamai nėra labai lepūs, juos esą lengva auginti, o paklausa labai didelė. Tuo metu rezervuotai, bet patikėjome tuo, nes kaip jau minėjome – neturėjome jokio žalio supratimo apie šią sritį. Dabar, tai prisiminus, suima juokas. Tikra avantiūra. Pradėjus dirbti, per kokius metus ar dvejus, iliuzijos išsisklaidė kaip rūkas. Supratome, kad žuvies auginimas visiškai nėra paprasta veikla, konkurencija tiek su Europos Sąjungos, tiek su trečiųjų šalių produkcija, labai didelė,“ – atviravo Donatas.
Populiarino mugėse
Nemažai vargo teko įdėti, kad šamo produktai rastų savo pirkėją. Verslininkai veždavo produkciją pristatinėti mugėse, vyko edukacinės, pramoginės išvykos, produkcijos pristatymai.
„Į muges ir miestų šventes vykdavome, ne su tikslu daug parduoti, o su tikslu pristatyti save ir savo gaminius. Daugeliu atvejų tos išvykos būdavo grynas nuostolis. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio – apie mus sužinodavo vis nauji miestai ir klientai. Mugių metu rodydavome ūkio fotografijas, kaip auginame šamus, pasakojome apie šamo mėsos dietines savybes, duodavome ragauti mūsų produktų.“
Niekas nesirikiavo pirkti žuvies
„Užauginus pirmąją partiją šamų, pamatėme, kad to neužtenka, reikia juos kažkaip ir parduoti. Paaiškėjo, kad ši žuvis rinkoje nėra labai populiari. Šamas nėra ir dabar populiariausia žuvis, bet jau pakankamai žinoma. Viešinome žinią apie sveikai auginamą žuvį spaudoje, populiarinome socialiniuose tinkluose, ieškojome įvairiausių būdų kaip apie juos papasakoti, – prisiminė Donatas. – Tikėjome kooperacija, todėl apsijungę su keturiais šamų augintojais, bandėme patiekti eksportui reikiamus kiekius. Vežėme savo šamus į Olandiją. Bet greitai supratome, kad ten, didmenininkai tik nori mūsų kokybės, bet už trečiųjų šalių kainą. Neturėjome tokios prabangos tiesiog pasiduoti, tad susikoncentravome į produktų perdirbimą mažmenai. Dabar šeimos ūkyje per metus užauginama 40-50 tonų žuvies. Dimos sukaupta patirtis žuvies auginime, Justinos fantazija, kuriant produktus ir vystant ryšius su verslais bendraminčiais, Donato reklamos ir derybinė patirtis, Ramunės restoranų verslo patirtis ir patirtis, administruojant prekybos įmones, bendradarbiavimas su talentinga kėdainiete dizainere Egle – padeda plėsti ir pristatyti pirkėjams vis platesnį Šamūkio produktų asortimentą“.
Kaip pasakojo pašnekovas, šiuo įmonėje šiuo metu dirba 10 darbuotojų. Per metus užauginama 40-50 tonų žuvies, kuri visa realizuojama. Šamų augintojas teigia, jog visos įmanomos įrangos po vienu stogu nesukaupsi, tad ir tada ir dabar siekia bendradarbiauti. Taip gimė ir pirmi konservuoti Šamūkio produktai.
Pasiteiravus, ar entuziastingas verslininkas, linkėtų kurti savą verslą, jis atsakė: „Manau, kad ne visi nori ir gali dirbti versle. Valstybėje turi būti pusiausvyra – valstybinės institucijos turi užtikrinti sklandų verslo aptarnavimą ir jam padėti, o verslas – sugeneruoti mokesčius ir jas išlaikyti. Kiekviena institucija turi savaip prisidėti prie šalies konkurencingumo. Žmonės turi savo veiklas rinktis pagal savo gebėjimus, charakterį, pomėgius. Svarbu, kad visos institucijos kokybiškai veiktų, tuomet sėkmingai funkcionuos visa visuomenė“, – apie rekomendacijas rinktis verslą ar samdomą darbą svarstė Šamūkio bendrasavininkas.