Su Tadu ir Rita susitinkame jaukioje uostamiesčio kavinėje. Energingai nusiteikusi draugų pora pabrėžia, kad savo kuriamomis lentomis nori garsinti ne tik Lietuvą, bet ir pačią Klaipėdą, o kartu prisidėti prie augančio vandens sporto populiarumo šalyje. Visgi smulkiųjų verslininkų planai daug platesni – jei ne pandemija, jie jau pernai būtų pradėję dar sparčiau plaukti su savo produkcija į užjūrio vandenis.
Vandenlenčių parkuose ar kaitavimo mokyklose užlipę ant lentų lietuviai gali net nežinoti, kad iš tiesų vandenį skros tautiečių pagamintomis lentomis. „MAD TUNA Boards“ prekių ženklo lentos jau yra iškeliavusios į užsienio šalis – Skandinaviją, Portugaliją, Ispaniją, Didžiąją Britaniją. Užsienyje šio prekių ženklo lentas kol kas daugiausia perka ten gyvenantys lietuviai.
Palygino su baldų verslu
Jau keletą šimtų lentų savo rankomis pagaminęs T. Rudnickas pasakoja, kad su draugu Karoliu prieš penkerius metus pasiryžo nelengvai avantiūrai – patys pasigaminti lentas.
„Pradėjome dviese iš techninio entuziazmo. Karolis buvo mano kaitavimo instruktorius, o ir šiaip draugai buvome. Kilo mintis, kad būtų įdomu patiems pasidaryti lentą. Taip ir pradėjome. Pirmus dvejus metus krapštėmės iš idėjos. Vėliau, pamačiusi, kad čia gali būti ir verslas, su viešinimo bei rinkodaros idėjomis prisijungė ir Rita“, – kaip iš aistros kaituoti gimė verslas, prisimena Tadas. Pirmąją lentą vyrukams pavyko pagaminti per metus, o dabar šis procesas sutrumpėjo iki 10 dienų.
Būtent prieš maždaug trejus metus ir įsivažiavo verslas, kai lentas pradėta gaminti ne tik sau, bet ir pagal užsakymus vandenlenčių parkams.
„Labai daug kas galvoja, kad lentų gamyklose stovi stebuklingos staklės, bet iš tiesų tarp mūsų ir jų skirtumas tas, kad ten stovi gal šimtas staklių, o mes turime tik vienas. Galėčiau palyginti mūsų verslą su baldininkais: yra didžiulės gamyklos, gaminančios „Ikeai“, o yra pavieniai meistrai, gaminantys baldus pagal užsakymus. Tokie ir esame mes“, – tęsė Tadas.
Kol kas didžiąją dalį produkcijos trijulė parduoda Lietuvoje. Visgi ambicijos – daug didesnės. Jaunieji verslininkai norėtų su lentomis nuskrosti ir į užsienio rinkas.
„Lietuvoje, deja, ribota rinka. Parduodame ir kaitavimo, ir vandenlenčių sportui skirtas lentas, bet vis tiek kiekis mažokas. Ir perkamoji galia pas mus mažesnė, palyginti su Vakarų rinkomis“, – pasakojo T. Rudnickas. Be to, savame krašte pranašu nebūsi. Dar daug kas galvoja, kad gaminame kokiame garaže, neva gamyklinės lentos geresnės.“
Tapus savarankiškiems verslas išjudėjo
Tadas prisimena, kad verslo pradžia buvo tikrai nesudėtinga: vandens sporto entuziastai susimetė, jo pasakymu, juokingą sumą, nusipirko kompresorių ir dar keletą reikalingų įrankių lentoms gaminti.
„Kai kuriuos dalykus darėme patys, o ko negalėjome, užsakėme iš kitų tiekėjų. Kuris turėjo kompiuterines stakles, išpjaudavo, kuris turėjo spausdintuvą, atspausdindavo grafiką ant lentos. Bet tuomet buvo didelis chaosas. Kadangi mūsų užsakymai buvo maži, meistrai juos darydavo po darbo. O tam darbui po darbo ne visada būdavo laiko. Klientai lentų laukia, o mes dar jų nepabaigę, bet ne dėl savo kaltės. Taigi per šiuos veiklos metus visus pinigus, kuriuos uždirbome, investavome į savo gamybos bazę ir dabar jau turime viską, ko reikia gamybai vykdyti“, – kalbėjo Tadas.
Nors draugai ir verslo partneriai jau trejus metus įsukinėja lentų verslą, visgi dar visi yra išlaikę ir kitas darbo vietas. Tadas pusę laiko dirba įmonėje, kuri taip pat užsiima gamyba, Rita – sporto trenerė, vedanti užsiėmimus internetu, o Karolis – grafikos dizaineris, dirbantis kitoje įmonėje.
Dar vienas meilės vandens sportui paskatinto verslo trukdis pradžioje buvo darbų nepasiskirstymas.
„Iš pradžių visi viską darydavome, tai nebuvo aišku, kas už ką atsakingas. Prieš porą metų aiškiai susidėliojome, kas ką daro, ir tapome efektyvesni. Rita užsiima komunikacija, rinkodara, pardavimu. Karolis – dizainu ir grafika, o aš – daugiau su gamyba“, – toliau pasakojo pašnekovas.
Lietuviai lentas vangiai ruošia žiemą
R. Girdvainytė prideda, kad iš tiesų jų verslas gana sezoninis. Didžioji dalis lentomis pradeda rūpintis jau artėjant vasarai. Visgi jauni verslininkai siūlo užsisakyti lentų ir žiemą, tam taiko įvarius rinkodaros sprendimus.
Jai pritaria ir Tadas, sako, kad būtent žiemą klientai gali neskubėti ir geriau apgalvoti, ko nori iš savo lentos, kokio piešinio ar kitų savybių.
„O ir užsienyje vandens sportu užsiimti žadantys lentomis rūpinasi ne prieš vasarą. Turime klientų, kurie lentų užsisako dar rudenį, nes žiemą išvyksta kaituoti ten, kur tuo metu galima“, – kalbėjo Tadas.
Būtent individualiai lentas trijulė ir gamina. Kaip pasakojo pašnekovai, ir pradžių buvo mintis prigaminti daug lentų ir jas parduoti parduotuvėse, tačiau tokio plano atsisakyta.
„Paskui išeina taip, su kuo susiduria ir didieji gamintojai, – gal prigaminama per daug ar per mažai, tiksliai nesuplanuosi, o tuomet tie daiktai guli ilgus metus ir niekas jų nenuperka, kol lentos morališkai pasensta“, – apie verslo specifiką pasakojo Tadas.
Neišsitenka Lietuvoje
Kaip jau minėta, „MAD TUNA Boards“ lentas gaminanti draugų komanda negali sulaukti, kai jų pagamintos lentos iškeliaus į svetimus vandenis.
„Jei čia gyventume vien iš lentų gamybos, Lietuvos rinka tikrai per maža, – pripažįsta Tadas. – Norinčių yra, bet daug ir parduodančių. Visos rinkos turėti negali, o jei pavyksta atsiriekti kokį procentą, jis nėra toks didelis, kad galėtum vien iš to gyventi.“
Apie lietuviškos rinkos dydį prideda ir Rita: „Be to, galima sakyti, kad Lietuvoje dar tik kuriasi vandens sporto rinka. Kaitavimas čia populiarėja gal dešimt metų, vandenlenčių sportas – kokius penkerius.“
Smulkieji verslininkai taip pat tikisi, kad prie jų verslo augimo prisidės ir pandemijos metu besikeičiantis vartotojų požiūris – noras lietuviškos, ne masinės gamybos produkcijos.
„Labai tikiu, kad dėl pandemijos didelė dalis žmonių atsigręžė į tvarų, smulkų, vietinį verslą. Mes negaminame masiškai, o lentos yra patikimos ir ilgai tarnaujančios. Tikime, kad taip padedame mažinti vartojimą“, – tvirtino Rita.
Nesupranta besiskundžiančiais mokesčiais
Dar vienas svarbus klaipėdiečių verslo pradžios aspektas – sąžiningai ir tvariai vystyti verslą.
„Žinoma, yra dalykų, kurie iš biurokratinės pusės galėtų būti paprastesni ir lengviau daromi. Tenka išgirsti, kad verslininkai skundžiasi mokesčiais, bet visuomet sakau, kad yra, kaip yra. Gali dirbti tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba nedirbti. Manau, kad jei skaičiuoji, galvoji, mokesčiai netrukdo, – savo filosofija dalijasi Tadas. – Tie, kurie skundžiasi, kad mokesčiai dideli, kažką ne taip daro. Kai viską darai tinkamai, nematau, kur ta problema galėtų atsirasti. Jei neskaičiuoji, negalvoji, neseki savo procesų, aišku, kad bus problemų. Bet tos problemos yra iš vidaus, o ne iš išorės.“
Bandančių viską apgalvoti jaunųjų verslininkų kol kas nepalietė ir medžiagų bei logistikos krizė. Kaip pasakojo Tadas, jie visuomet stengiasi savo sandėlyje turėti medžiagų bent keliems mėnesiams į priekį. „Bėda tik ta, kad taip daugiau užšaldytų pinigų yra sandėlyje, bet tiesiog tokia verslo kaina“, – priduria jis.
Nori populiarinti Klaipėdą
Uostamiesčio verslininkai įsitikinę: lietuviškas prekių ženklas gali tapti garus ir už šalies sienų. Svarbu mokėti viską „išsukti“.
„Kalbant apie produkcijos kokybę, tiek mūsų atveju, tiek kitose srityse lietuviai niekuo neatsilieka nuo Europos ar pasaulio gamintojų. Tačiau neturime verslumo tradicijos ir nemokame savo produktų išgirti. Žinau nemažai prekių ženklų, kurie gamina pigesnį ar prastesnį produktą, bet jie turi drąsos pasakyti, kad yra geriausi. O lietuviai vis galvoja, kad galima dar geriau ką nors padaryti“, – savo pastebėjimais dalijasi Tadas.
Panašiai mąsto ir Rita. Ji prisijungė prie draugų verslo idėjos būtent tada, kai pamatė, kad vaikinai per daug kuklūs su savo kūriniu.
„Tuo metu dirbau komunikacijos specialiste tarptautinėje įmonėje. Pamačiau, kad vaikinai gamina geras lentas, bet jas daro tik draugams. Man sukilo pyktis – kaip gali toks prekių ženklas sėdėti tyliai“, – šypsosi mergina.
Kartu Rita prideda, kad norėtų savo lentomis garsinti ne tik Lietuvos, bet ir Klaipėdos kraštą.