Pirmieji auksarankės merginos žingsniai į verslo pasaulį – dovanėlės draugams. Kūrėja norėtų, kad jos rankų darbo žaislai pasklistų ir plačiau.
Randa laiko
Konditere dirbančiai merginai – žaislų kūrimas yra pomėgis, laisvalaikio užsiėmimas, kuriam ji randa laiko, net po sunkiausios darbo dienos.
Rūtos žaislų nuotraukos po truputėlį jau keliamos į socialinius tinklus: ten jie susilaukia nemažai teigiamų komentarų, atsiranda vienas kitas, kuris užsisako.
Be abejo, rankų darbas pareikalauja nemažai laiko ir pastangų, masinės gamybos čia nėra.
Lavina vaizduotę
Teigiama, kad vaikystė nerūpestingas, kupinas džiaugsmo metas. Tačiau ar taip yra iš tiesų?
Mažam vaikui būtina širdies šiluma, meilė, su juo bendraujantys artimi žmonės, su kuriais jaustųsi saugus ir ramus. Net gražiausiai dekoruotas vaiko kambarys, kupinas tamsos, ant sienų judančių šešėlių baimės naktį. Geranoriškas personažas visuomet praskaidrina nuotaiką, lavina vaiko vaizduotę. Rankų darbo žaislas – gyvūnėlis, o ypač meškutis, yra ypatingas.
Žaisdamas vaikas mokosi socialinių įgūdžių, lavina savo kūrybinius gebėjimus, o kartais susipažįsta su buities darbais: mokosi kepti sausainius, tvarkyti kambarius, plauti indus. Didelį ir minkštą meškį vaikas gali vaišinti savo pagamintais patiekalais, girdyti mėgstama arbatėle, ar vesti pas gydytojus.
Rūta yra dėkinga savo sesei, kuri nuolat skatina, jos gamybos žaislus fotografuoja, kelia į socialinius tinklus. Taip atsitiko ir su pirmuoju gaminiu. Tai buvo ne meškutis, o lapė.
Rankdarbiai dar mokykloje
Technologijų pamokos Rūtai buvo pačios mėgstamiausios dar mokykliniame suole. Ji noriai domėjosi maisto gaminimu, konditerija, traukė ir rankdarbiai. Savo profesija Rūta pasirinko konditerės kelią, tačiau lieka laiko ir kūrybai.
„Turėjau labai gerą technologijų mokytoją Sigutę Latakaitę, po pamokų visada lankiau jos būrelį, labiausiai patiko nerti vąšeliu. Dar gimnazijoje nėriau visokias smulkmenėles, mezgiau riešines – bet labiausiai pakerėjo žaisliukų gamyba, nėrimas vąšeliu. Nors man 23 metai, bet pasidarau minkštų žaislų ir sau“, – atviravo jauna mergina.
Rūtos darbo diena kepyklėlėje prasideda anksti – nuo šešių ryto, tad ir baigiasi kiek anksčiau. Ji laiko nešvaisto veltui – kuria, eksperimentuoja.
„Nėrimas vąšeliu manęs nevargina, po darbų, įsijungiu mėgstamą laidą ar filmą atsipalaiduoju, ir tuo pačiu metu neriu. Vasaromis bei Kalėdiniu laikotarpiu gal sunkiau, nes būna, kai draugai paprašo tortą šventei pagaminti, o rudenį ir žiemą – lieka laiko ir mezginiams“, – pasakojo darbštuolė.
Patinka dirbti individualiai
„Mėgstu pabūti viena, dirbti individualiai, ne komandoje. Matau savo klaidas, stengiuosi iš jų pasimokyti. Komandoje – reikia prisiimti atsakomybę ne tik už save. O tobulėjimui, kūrybai – dabar atviros visos galimybės. Internete gausu informacijos, viską, ko benorėtum išmokti gali atrasti labai nesunkiai“, – sako Rūta. Baisiausia pradedančiai verslininkei parinkti tinkamą kainą.
„Iš pradžių buvo toks keistas jausmas, žaislus gaminau sesės draugams. Galvojau, gal iš draugų visai neimti pinigėlių, o gal pigiau atiduoti, bet kainuoja ir kamšalas, ir siūlai, o ką jau kalbėti apie laiką, kurio net nesuskaičiuosi. Ne visi žmonės supranta, kiek laiko reikia, kol gimsta rankų darbo žaislas, o ir per brangiai paprašyti sunku. „Ponas meškis“ – tai mano socialinio tinklo paskyra, tačiau aš esu gyvūnų mylėtoja, tad darau ne tik meškiukus, bet turiu lapę, stirną, lėlių ir žmogeliukų. Ateityje planuoju nerti ir kates“, – apie kainodaros sunkumus, ir tai, kad iki šiol neteko pagaminti nė vienos katės, prasitarė auksarankė.
Ji tikino, kad svarbu gerai susiplanuoti savo darbus. Kuo daugiau užsibrėži, tuo daugiau ir padarai, todėl dirbti konditere, o vakarais kurti žaislus jaunai moteriai nėra sunku.
