Penkiolika metų dirbęs lauko gerbūvio, aplinkos tvarkymo darbus su individualia veikla Edvinas įkurti savo įmonės ilgai nesiryžo. Dabar jaunas vyras džiaugiasi, kad dešimtmetį savyje nešiota svajonė virto realia.
Klientai ėjo lengvu srautu
„Mano patirtis parodė, kad verslą kurti Lietuvoje tikrai nėra sunku. Bene sunkiausia buvo pačiam psichologiškai nusiteikti, įveikti baimę, perlipti vidinį barjerą, įtikinti save, kad aš tikrai tai padaryti galiu. Juolab, kad apie savo įmonę seniai galvojau, tik baiminausi žengti pirmąjį žingsnį – galvoje sukosi įkyrios mintys, neatsakyti klausimai: iš kur gausiu klientų, ar rasiu darbininkų, o kas bus, jei padarysiu klaidų? Iš kur gausiu visus reikiamus įrankius? Ar investicijos atsipirks? Labai bijojau suklysti, kažką padaryti blogai. Todėl ilgainiui atradau savo veiklos koncepciją – kiekvieną, net ir smulkiausią žingsnį, derinti su užsakovu, visko atsiklausti. Didžiulių nesėkmių versle tikrai nepatyriau, klientai ėjo lengvu srautu, o gal nemačiau problemų, nes daug metų apie tai svajojau, tiesiog dirbau, o kai reikėdavo, ėjau net kiaurai sienomis. Tik įdėjus nemažai pastangų, energijos ir investavus laiko, atidžiai rūpinantis kokybe ir geru vardu, žengiau pirmą žingsnį. Įkūriau Mažąją bendriją „Trinkelitas“. Anuomet tai buvo geriausias metų įvykis. Galbūt iki šiol nebūčiau tam pasiryžęs. Laimei turiu gražią šeimą, esu labai laimingas, kad tuo momentu labai palaikė ir motyvavo žmona, o ir klientai ne kartą buvo užsiminę, jie sakydavo: „tokią galvą turi, pradėk gi pagaliau dirbti sau“. Su baime ir nerimu žengiau žingsnį į verslo pasaulį, bet po dviejų mėnesių jau džiaugiausi, kad tai padariau“, – savo patirtimi dalinosi MB „Trinkelitas“ vadovas E. Jucius.
„Nepavelka“ fizinio krūvio
Į verslo pasaulį Edvinas pasuko ne iš karto. Jis jau buvo sukaupęs nemažai darbo patirties. Pirmuosius septynerius metus – jis pats pradėjo dirbdamas paprastu pagalbiniu darbininku, vėliau tapo brigadininku, o dabar jau antri metai, kaip vadovauja savo įkurtai veiklai.
„Manau, kas šį darbą dirbu gerai, su klientais nuolat bendrauju, derinu kiekvieną savo veiksmą. Stengiuosi, kad mano paslaugas užsisakęs klientas būtų laimingesnis, gautų daugiau paslaugų, nei sutarta. Galbūt todėl jų netrūksta. Esu pakankamai sėslus žmogus – stengiuosi tobulėti vienoje srityje, nekeičiu nei profesijos, nei darbų. Jei kažką moki dirbti gerai, manau, kad nebesinori ieškoti kažko naujo, eksperimentuoti“, – atviravo Edvinas.
Užsakymų trinkelių klojimui MB „Trinkelitas“ turi metams į priekį. Kol kas dirba tik viena keturių žmonių brigada. Jis norėtų suformuoti ir daugiau brigadų, kad klientams netektų tiek ilgai laukti, tačiau šiuo momentu labai sunku rasti meistrų.
„Nuo kompiuterio nulipęs jaunimas, dažnai neįvertina savo galimybių. Vos pajutę fiziškai sunkų darbą prie trinkelių – jau antrą dieną darbe nepasirodo, dingsta, o vyresni žmonės jau „nebepavelka“ didžiulio fizinio krūvio.
Įsivaizduokite, jei jums reikėtų per dieną 20 tonų sunešioti. Laimei, verslas pamažu plečiasi, sulaukiu užsakymų gausos, visos pastangos pasiteisino su kaupu. Be abejo, išaugo ir atsakomybės našta“, – atviravo pašnekovas.
Į amatą – po pirmosios algos
Edvinas iki šiol prisimena pirmąjį savo įspūdingiausią objektą. Tai buvo Marijampolės automobilių turgus, kuriame reikėjo iškloti 50 tūkst. kvadratinių metrų trinkelių. Jis negali pamiršti to jausmo, kuomet stovint aikštėje – kito jos galo nesimatė, o visa tai reikėjo išgrįsti. Tačiau tai buvo neįkainojama patirtis.
„Į statybų verslą pasinėriau prieš pat pirmąją ekonominę krizę. Anuomet žmonės gaudavo lengvai paskolas, tad mūsų šalyje buvo pats statybų bumas. Mokiausi profesinėje mokykloje kaimo turizmo vadybos, tačiau siekiau finansinės laisvės. Įsidarbinau pagalbiniu darbininku statybose, prie trinkelių dar būdamas labai jaunas. Iki šios dienos atmenu, kai gavau pirmąją savo algą – 4400 tuomet dar litų. Kaip tik baiginėjau mokslus. Atsidūriau tam tikroje gyvenimo kryžkelėje – svarsčiau, ar toliau mokytis ir gauti diplomą, ar eiti dirbti ir užsitikrinti finansinę laisvę. Pinigai susuko galvą, stačia galva pasinėriau į statybas, trinkelių klojimą, lauko gerbūvio darbus. Deja, finansinė sėkmė buvo laikina, ji ilgai nesitęsė. Praėjo, gal kokie treji metai ir ekonomika griuvo. Už savo darbą gaudavau ne 4000 litų, o vos 1000. Kita vertus – gerai išmokau dirbti. Amato mokiausi ne iš teorijos, o darbo vietoje“, – pasakojo apie pirmuosius savo žingsnius statybų versle Edvinas.
Gerai dirbant – klientų ieškoti nereikia
Anot verslininko, gerai dirbant, klientų ieškoti nereikia. Jie patys meistrą susiranda. Atlikus paslaugą vienam, jei kokybiškai, jis rekomenduoja savo broliui, draugui, perduoda kontaktus kaimynui. Yra buvę, kad vienas patenkintas klientas Edviną ir jo paslaugas net 10 savo draugų rekomendavo.
„Turiu kolegų, pažįstamų, kurie irgi užsiima ta pačia veikla, tačiau šiuo metu sėdi be darbo. Netgi ilgamečiai meistrai, būna, kad užmiega ant laurų, įsivaizduoja, kad viską žino. Deja, taip nėra, kasdien privalu mokytis. Laikui bėgant kinta ir medžiagos, ir įrankiai, ir technologijos. Aš pats nuolat domiuosi naujovėmis, važinėju į profesinius seminarus, daug žinių suteikia „Betono mozaikos“ mokymai. Nuolat atnaujinamos žinios, labai atliepia darbų kokybei. Todėl mano darbas gal kiek brangesnis, tačiau palaukus, ir nesiekiant taupyti vieno ar kelių eurų – užsakovui atsiperka su kaupu. Esminė klientų klaida – jie skambina ir klausia už kiek darai, bet neklausia – kaip. Neretai susiduriu su situacija, kuomet žmonės išvaro pigesnius darbininkus ir prašo manęs sutvarkyti pridarytą broką. Bet reikia suprasti viena, kad taisyti klaidas yra žymiai brangiau, nei daryti pagal technologiją iš karto. Perdirbinėti yra brangu ir sudėtinga, tenka viską nusirankioti, lyginti pagrindą iš naujo. Juk ir namą naują pastatyti yra paprasčiau, nei nuo seno lentas nulupus – renovuoti. Dažnai paaiškėja, kad pamatai nusėdę, sienos išsiraičiusios. Savo darbe, kiekvienos smulkmenos teiraujuosi kliento, stengiuosi viską atlikti pagal jo norus, poreikius – kartais patariu pats. Esu dėjęs trinkeles netgi savo profesijos žinovui. Aplinkiniai sakė, kas va neva su juo jums bus šakės, kelios brigados nuo jo pabėgo, neva – tai bjaurus užsakovas, eina aplink su liniuote ir viską milimetrais matuoja. Man – jis buvo vienas geresnių, nors prieš apsiimdamas dirbti šiame objekte – nerimavau, bet užsakovas nė pusės žodžio mums nepasakė, jokių priekaištų neturėjo. Išsiskyrėme su šypsena. Jei dirbi gerai – darbo visada bus“, – atviravo meistras.
Maloniausia – bendravimas
Pasak Edvino, maloniausia jam, bendravimas su įvairiais žmonėmis, užsakovais. Vieni iš užsienio grįžę kiemus tvarkosi, kiti Lietuvos verslininkai. Taip pat jam patinka ir kūrybinis procesas: žmonės renkasi vienspalves trinkeles, kiti – reikalauja kelių spalvų derinio. Būna, kad renkasi apvalų klojimą ar stačiakampį. Tai nėra vien mechaninis darbas. Reikia suplanuoti, apgalvoti, kurti. Bet didžiausia problema šioje srityje, anot Edvino, yra terminai.
„Noriu turėti darbų, tad susirašau kelis klientus į eilę. Prižadu atvažiuoti už mėnesio, bet būna, kad ne visada pavyksta. Statybų versle – niekada nesigauna taip, kaip norėtum. Kažkuriame objekte darbai užsitęsia, kažkur technika sugenda ar reikiamų trinkelių negauni, skaldos nepristato – visa tai užvilkina darbus. Tad paskutinysis klientas sąraše – ne visada sulaukia paslaugos. Atsibosta laukti, tai suranda kitą meistrą. Visa tai išsispręstų, jei turėčiau daugiau brigadų, deja, su žmonėmis, kokybiška darbo jėga – problemos. Pagalbinių yra, bet meistrą atrasti sunku. Šiuo metu esu laimingas, dirbu mėgstamą darbą: kloju trinkeles, tvarkau sodybų kiemus Kretingoje ir Palangoje, aplinkiniuose miestuose. Visiems savo bendraminčiams linkiu rizikuoti, tikėti savo jėgomis. Jei savo pomėgį paversite verslu, dėsite į jį visas pastangas, jos neliks nepastebėtos“, – apie savo darbą su didžiuliu entuziazmu pasakojo mažosios bendrijos vadovas.