Tačiau žvelgiant į šypsena spinduliuojančią moterį nepasakysi, kad ji nuvarginta tokio ritmo. Ji sako kurianti verslą sau ir savo šeimai, todėl tie sunkumai, su kuriais susiduria, yra tik kaip tie aštrieji pipirai, kuriais skanina picą.
Rūdiškių lobynas
Rūdiškių miestelyje, esančiame netoli Trakų – vos už kelių girių, ilgą laiką nebuvo vietos, kur būtų galima prisėsti, užkąsti, ar tiesiog išgerti puodelį kavos. Kol prieš daugiau kaip trejetą metų durų neatvėrė maža užeigėlė – „Picų lobynas“, kuriame darbuojasi ne tik jos įkūrėja, bet vis daugiau ir daugiau žmonių.
Pravėrus šio restoranėlio duris, pakvimpa malkinėje krosnyje iškeptomis naminėmis picomis. Užsukusius maloniai pasitinka pati savininkė, jos pagalbininkės ir jaunasis praktikantas Ignas, su kuriuo atėjimu Natalija sieja daug profesinių vilčių.
„Picų lobynas“ vilioja ir pačios Natalijos ir jos vyro Valdo rankomis gražiai sutvarkyta aplinka – rausvu grindiniu, jaunu žolynu, akmeniniu šuliniu, kuriame net tik užeigėlės svečiai, bet ir pravažiuojantys baikeriai, turistai, ar piligrimai gali šaltinio vandens atsigerti.
Greta vaikus ir suaugusius masina supynės, darbui paruošta kepsninė ir dar dažais kvepianti kupolinė pavėsinė.
Pavadinimą padiktavo vaikų knyga
Tik po picerijos atidarymo meniu čia buvo galima rasti „Trijų paršelių“, „Nykštuko“, „Šreko“, „Milžinų sapno“, kitais įvairiausių pasakų personažų vardais pavadintų picų.
„Varčiau vaiko knygas ir pagalvojau, kad man patinka tokie pavadinimai. Pasitariau su savo vaikais ir nusprendėme pagal tą knygą pavadinti piceriją“, – pasakojo Natalija.
Dabar per tuos trejetą metų vienam sūnui Deividui visai suaugus, o Laurynui įžengus į paauglystę, picos keičia ir savo ingredientus, o kartais – ir pavadinimus. „Kai kurias picas patobulinu pati, kai kuriems pasiūlymų turi jų valgytojai“, – juokiasi pašnekovė.
„Picų lobynas“ jau kurį laiką siūlo ir dienos pietus. Dabar čia kiekvieną dieną siūlomas vis skirtingas karštas patiekalas su sriuba ir gėrimu. Taip pat Natalija gamina ir naminį medaus tortą, ruošiamą pagal seną receptą, kurį stengiasi išlaikyti kuo sveikesnį, kad tiktų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Taip pat pilsto naminę girą, gamina šiame krašte tokius populiarius kibinus.
Atklysta ir vilniečiai
Malkomis kūrenamoje milžiniškoje krosnyje, kurios šerdį sudaro itališka kapsulė, picos iškepa daug greičiau, nei teko kada matyti.
Nuo karščio nuolat raudonuojančiais skruostais ir su nenunykstančia šypsena veide Natalija pasitinka ir pro šalį skubančius, ir vietinius, juos visus pažįsta, su jais pabendrauja ir maloniai aptarnauja.
Paragauti Natalijos picų užsuka ne tik vietiniai, šeimos su vaikais, bet ir keliaujantys link netoliese esančio Vilkokšnio ežero ar Alytaus, ar kitų kampelių. Ką jau bekalbėti apie trakiškius, ar net vilniečius.
„Pas mus čia viskas truputį kitaip, nei pas kitus: viską darome rankomis, krosnis natūrali, todėl ir skonis kitoks. Atvažiuoja klientai ir giria: „O, kaip pas jus skanu, kaimiška“. Nereikia pamiršti, kokiame rajone gyvename: visi čia mėgsta skaniai pavalgyti“, – kvatoja moteris.
„Picų lobynas“ dirba be laisvadienių. Natalija sako, kad verslo pradžioje, kai buvo mažiau lankytojų, dar leisdavavo sau kartais pirmadienį nedirbti, bet dabar tai – per didelė prabanga.
Vietoj vieno – du sezonai
Iš šio krašto kilusi verslininkė nesiskundžia: tuomet, kai Lietuva buvo įkalinta karantine, buvo ribojamas judėjimas, kai daugelis kavinių vienu metu turėjo užsidaryti, josios picerija suklestėjo.
„Galiu pasakyti, kad šiemet vietoj vieno sezono turėjome du. Ir abu buvo sėkmingi. Džiaugiamės, kad mums leido dirbti ir ruošti maistą išsinešimui. Nes jeigu būtų tekę užsidaryti, būtų buvę sunku iš naujo pradėti. Iš pradžių ir mes porą savaičių stresavome, kurį laiką kankino nežinia, o kaip čia bus. O vėliau atsipalaidavome ir pirmyn“, – pasakojo Natalija.
Ji pasidžiaugė, kad iš miestų į sodybas grįžo daug žmonių. Tai jie gal dažnai užsisakydavo maisto išsinešimui.
O tada atėjo realusis vasaros sezonas, kuris tikrai nebuvo prastas. Taigi du sezonai per vienerius metus leido „Picos lobyno“ savininkams užsidirbti papildomų pinigų: „Nesėdėjome ir neaimanavome, bet galėjome dirbti ir užsidirbti. Pasakysiu atvirai: nėra čia milijonų ir jų nebus, bet mums jų ir nereikia“.
Sezono metu, sekmadienį, kai „Picų lobyną“ mėgsta aplankyti šeimos, verslininkė skaičiuoja pagal kvitus, kad piceriją aplankė apie 50-60 pavienių lankytojų ar šeimų.
„Anksčiau galvojau, kad čia – labai jau kukliai, bet kai pabendravau su vilniečiais, pasirodo, kad visai neblogai man sekasi“, – pasidžiaugė moteris.
Padirbėjo Vokietijoje ir sugrįžo
Vyro tėviškėje, jo tėvų nuosavame name įkurti piceriją moteris nusprendė 2017 metais balandžio 1-ąją.
Iš pradžių moteris susidūrė su skeptišku vietinių požiūriu – neva, nieko čia nebus, niekas pas tave neis. Tačiau ji nenuleido rankų.
Reikėjo trijų mėnesių sunkaus darbo, kol rūdiškiečiai apsiprato ir į Natalijos veiklą pradėjo žiūrėti rimčiau: vis dažniau užsukdavo paskanauti Natalijos paruoštų picų. Nuo tada verslas įgavo pagreitį.
Prieš atidarant piceriją Natalijai teko pasidarbuoti užsienyje. Metus padirbėjusi Vokietijoje moteris įsitikino, kad būti ten vienai, toli nuo šeimos, ne išeitis. „Mačiau, kaip dėl to vaikai nukenčia“, – trumpai apie metus trukusią emigraciją prasitarė pašnekovė.
Nusprendusi likti Lietuvoje, Natalija su vyru svarstė, kuo užsiimti. Galvojo ir apie ūkininkavimą, dairėsi tinkamo žemės ploto pradėti ūkio darbus: „Visada galvojau, kad mes ką veiksim. Tai galėjo būti sodininkystė, kita veikla, bet be darbo, ar bet kokiame darbe, nebūtume sėdėję. Man patinka, kad žmonės stengiasi, tvarko namus, man nuo to ir Lietuva gražesnė. Manau, kad jei visi labiau stengtųsi kažką lipdyti, daryti, būtų tikrai gražiau“.
Taigi tuomet moteris nusprendė – reikia daryti tai, ką moki geriausiai.
„Turiu nemažos patirties darbo virtuvėje, tad nusprendėme, kad gerai būtų turėti kažką savo. Juoba, kad turime nuosavas patalpas ir nuomos mokesčio niekam nereikia mokėti“, – apie verslo pradžią pasakojo Natalija.
Su bankais nedraugauja
Įkuriant šį verslą šeimai teko panaudoti visas santaupas, paskutiniams akcentams dar trūko tam tikros sumos, bet draugai, kurie turėjo pinigų ir galėjo ištiesti pagalbos ranką, atsisakė padėti. Visgi moteris dėkinga Alionai, kuri padėjo su vaiko priežiūra, kuriant verslą, ir draugams Gedui ir Mariui, kurie patikėjo idėja ir paskolino paskutinius eurus.
Pritrūkus lėšų teko parduoti turėtą žemės plotą. O štai su bankais jie iki šios nesusidraugavo.
„Statome priestatą, norime atidaryti čia restoraną, tai norėjome paskubinti darbus, bet kai bankas pareikalavo užstatyti turimą turtą, atsisakėme tos minties. Gerai, kad dar sveiki, o kas bus, jei kuris nors iš mūsų susirgsime. Negaliu rizikuoti savo šeimos turtu“, – sako Natalija.
Auksinių rankų meistras
Pokalbio metu ji ne kartą pasidžiaugė, kad vyras turi auksines rankas, jo ir kiemas išgrįstas, ir šulinys iš akmenų sulipdytas, ir žolynas tarpsta, o štai šiemet buvo įrengta naujutėlaitė, geokupolinė pokylių salė pareikalavo ne tik gamintojų, bet ir nemažai sutuoktinio rankų darbo. Toje naujutėlaitėje kapsulėje jau galima ir gedulingus pietus, ir pokylį, ir vaikų gimtadienius surengti. Nuo rugsėjo čia pradėjo lankytis pirmieji svečiai.
„Galėtų Rūdiškėse būti panašių vietų ir daugiau, bet reikia daug darbo įdėti, todėl ne visi tuo nori užsiimti“, – svarsto šešių vaikų šeimoje augusi moteris. Sako, prie darbo jau nuo tada pripratusi, nes reikėjo tėvams padėti jaunesnius brolius ir seseris užauginti.
„Viską išmokau dirbdama. Anksčiau dirbau restorano virtuvėje, bet atsibodo rimti patiekalai. Pamenu, kartą pati viena visą dieną maitinau trisdešimties žmonių grupę “, – atviravo „Picų lobyno“ savininkė.
Turi ilgalaikių planų
Rekonstruojamas namo priestatas ilgainiui turėtų virsti aukštesnės klasės kavine ar restoranu. Dabar čia – jos vyro žaidimų aikštelė, jis nuo ryto iki vakaro triūsia prie šio namo. Ir kiekvieną dieną ką nors padaro. Natalija juokiasi, kad čia ir yra jo turkijos.
„Juk statybininkų dabar taip lengvai nepasisamdysi“, – sako moteris.
Prieš trejetą metų, pačioje pradžioje „Picų lobyne“ Natalija sukinėjosi tik su vyru, o dabar jau darbuojasi keturiese.
Natalija džiaugiasi ir praktikanto Igno stropumu: „Jis imlus, stropus. Jeigu vaikinas užsibus, nuo pavasario jam pasiūlysime ne tik kepti picas, bet pasidarbuoti prie grilio. Juk ir mano pačios geriausi patiekalai yra tie, kurie turi tiesioginį kontaktą su ugnimi, kepti ant laužo. Tai – steikai, kiti kepsniai“.
Ji pasiguodė, kad darbščių darbuotojų ne taip lengva rasti. Štai net metus ieškojo virėjos.
„Mano nuomone, jeigu dirbame, tai dirbkime, ir jei žmogus nori užsidirbti, jis gali tai padaryti. Pas mus visi gauna didesnį nei minimalų atlyginimą, nes pati esu praėjusi tuos kelius ir žinau, kiek turi uždirbti virėjas“.
Ji viliasi kitą sezoną įdarbinti ir kelias padavėjas.
Gyvenimas užgrūdino
Stebiuosi, iš kur toji energija, atrodo, taip ir besiliejanti per kraštus.
„Gyvenimas mane užgrūdino. Juk mūsų šeimoje auga trylikos metų neįgalus sūnus Laurynas. Jis pas mus gimė dauniukas. Dabar berniukas nemažai laiko praleidžia sostinės Šilo mokykloje. Kartais užsilieka ir kelias dienas, kartais ir savaitę. Tik karantino metu buvo sunku rasti kuo jį užimti – vesdavomės ir į darbą, palikdavome kitame namo gale pabūti su senele“, – apie nelengvą etapą, kai užsakymai plūste plūdo, prisiminė pašnekovė.
Dabar savaitgaliais ji stengiasi nors kelioms valandoms ištrūkti į gamtą su berniuku, o paskui vėl grįžta prie darbų: „Samdyti žmogų, kuris prižiūrėtų Lauryną, yra tiesiog nerealu. Jis atvažiuoja į darbą, kiek pabūna su močiute, atbėga į virtuvę, pabendrauja su klientais. Juk jis yra žmogus, jis dalyvauja ir mūsų versle, ir mūsų gyvenime, ir tėčio statybose. Visi prisitaikome, nes jei neprisitaikysime, gyventi būtų tik sunkiau“.
Ji sako, kad šeimos verslas jai suteikė daugiau laisvės.
„Dabar esu laisva ir dėl savo vaiko. Kai gimė Laurynas, penkerius metus negalėjau dirbti. Nes tokiose šeimose, kur auga neįgaliukas, gali dirbti tik vienas šeimos narys, o kitas yra pririštas. Važinėjome visur, ieškojome gydytojų, nes mes, kaip ir kiti tėvai, pas kuriuos atsiranda toks vaikutis, patyrėme šoką. Galvojome: važiuosime, kur tik įmanoma, darysime viską ir jis pagis, kol galų gale suvokėme, kad to nebus. Kai jis kiek paaugo, su vyru nusprendėme, kad jau galiu eiti dirbti. Tačiau niekam tu toks nereikalingas, nes vaikas dažnai serga. Darbdavys gali pakęsti viena kitą biuletenį, bet ne nuolat besikartojančius. O Laurynas sirgo ir sirgo. Pavargome nuo to. Tada ir kilo mintis daryti ką nors savo, nes supratome, kad mes taip ir neturėsime laisvės, nuolat nuo kažko priklausysime, bijosime, kad mus atleis iš darbo“, – atvirai kalbėjo moteris.
Ji pasidžiaugė, kad į miestą pabėgęs vyresnėlis Deivydas jau vėl gręžiasi atgalios. Sako, kad kurį laiką jis labai veržėsi į miestą, bet dabar kitaip vertina gyvenimą nedideliame miestelyje, vis daugiau domisi tėvų ilgalaikiais planais.
Natalija sako, kad darbas ir gyvenimo pamokos keičia ir patį mąstymą: „Pradedi matyti šviesesnę pusę. Juk nėra taip, kad viskas mums nukrito iš dangaus, viską reikia užsidirbti. Svajoju, kad po kokių penkerių metų jau galėsiu turėti laisvadienių. Nes dabar mano kiti tikslai. Manau, kad jei daryti, tai daryti iš širdies, kad žmogui patiktų. Man norisi viską padaryti šimtu procentų gerai. Bet ne visada taip nutinka. Nes reikia ir atitinkamų sąlygų, ir finansų. Bet lipdai po truputį, tobulėji ir matai, ką keisti, ką kitaip daryti. Reikia pačiam daug dirbti, o kai dirbi iš širdies, tai ir gaunasi“, – tokia gyvenimo patikrinta filosofija vadovaujasi verslininkė.