Tradicijos pritaikomos šiandienai
„Lietuviški tautiniai kostiumai tikrai yra paklausūs ir šiandien. Kiek jų esu sukūrusi skaičiaus jau nepamenu, bet tikrai jau ne vieną šimtą“, – atvirauja amatininkė.
Moteris su savo darbais dalyvauja mugėse, kurias organizuoja kultūros centrai ar įstaigos. Amatininkė tiki, kad į kiekvieną mugę verta vykti, nes jose ne tik realizuojame tautinius audinius, bet ir demonstruojame audimo amatą.
„Be to, tai tam tikra reklama, taip pat vyksta bendravimas su kolegomis, tautodailininkais, pajaučiamas domėjimosi tautinėmis tradicijomis pulsas, audinių paklausa. Nemažai kostiumų, daugiausiai suvalkietiškų, juostų yra iškeliavusių į užsienį: JAV, Australiją, Vokietiją, Norvegiją“, – tęsė pašnekovė.
Užsakovo užsakymu J. Blažukienei jau teko nuausti ir norvegų tautinį kostiumą.
„Tai yra be galo prasminga veikla. Tautinius kostiumus perka ir pavieniai asmenys, ir šeimos, ypač pastaruoju metu, ir Lietuvos kultūros centrų kolektyvai. Laviruojame tarp: atkurti ir sukurti tautinį kostiumą. Ne visi praeito meto atkurti tautiniai audiniai populiarūs, reikia juos tam tikra prasme pritaikyti šiandienai; o tai – jau kiekvienos audėjos išradingumas, kūrybiškumas. Kiekvienas regionas populiarina savo krašto audinius. Lietuva unikali savo papročiais, krašto tradicijomis, regionų specifika mane žavi savitu grožiu. Tautinį kostiumą įvardinčiau kaip šventinį, proginį drabužį. Kadangi atstovauju Tautinį paveldą, stilizavimu neužsiimu, palieku tai profesionaliems stilistams“, – kalbėjo veikli moteris.
Susibūrė bendramintės audėjos
Audėja, tautinių kostiumų meistrė J. Blažukienė atvirauja, kad audimas ją sužavėjęs maždaug prieš 20 metų, bet pašaukimas, potraukis šiai veiklai pajustas dar vaikystėje.
„Esu aukštaitė, kilusi iš Radviliškio rajono. Taip susiklostė, kad atvykau gyventi į Vilkaviškį. Susižavėjau suvalkietiškais tautiniais drabužiais, jie spalvingesni, tam tikra prasme turtingesni, puošnesni. Pirmoji šio amato mokytoja buvo mano mama, kai padėjau jai austi dar vaikystėje, sėdėdama jai ant kelių prie senovinių medinių staklių. Sovietmečiu pavykdavo įsigyti taip vadinamos „deficitinės“ literatūros apie Lietuvos istoriją, etnografiją, nes knygų tiražai buvo maži“, – pasakojo tautinių drabužių meistrė.
Studijuodama pedagogiką ji toliau sistemino gautas žinias, o po Nepriklausomybės atkūrimo nemažai vertingų knygų šia tema išleido kultūros įstaigos, centrai, muziejai.
„Austi pradėjau savarankiškai pagal Individualios veiklos pažymą. Iš pradžių aš ir mano kolegės ausdavome namuose, o šiais metais Savivaldybė suteikė patalpas, Vilkaviškyje susikūrė entuziasčių audėjų kolektyvas. Dabar jau veikia mūsų internetinis tinklalapis, elektroninė parduotuvė. Deja, plačios pasiūlos joje nėra, kiekvienas kostiumas siuvamas pagal individualų užsakymą“, – pasakojo tautinių drabužių meistrė.
Nuo susierzinimo – iki pagalbos
Audėjoms talkina Janinos vyras Petras, kurį žmona vadina savo vadybininku ir administratoriumi. Jis rūpinasi siūlų užsakymu, atvežimu, audinių pristatymu ir kitais vadybos dalykais, padeda ieškoti žaliavų, vesti apskaitą, išsiuntinėti produkciją.
Smalsavome, o kaipgi Janinai pavyko įtraukti ir savo vyrą į šią veiklą?
„Iš pradžių vyras nebuvo patenkintas, jį erzino toks darbas namuose, staklių bildėjimas. Per laiką ir jis apsiprato, dabar jau sako, kad audimo staklių bildesys migdo. Pats austi net nebandė, bet noriai padeda atlikti kitus darbus“, – šypsojosi ponia Janina.
Talentinga amatininkė audimo „virusu“ užkrėtė ne tik savo vyrą, bet ir visą šeimą, audimo paslaptimis dalinasi su mokiniais ir bendruomene.
„Laisvalaikiu megzdavau, siuvinėdavau, gamindavau įvairius rankdarbius. Troškimas austi spurdėjo manyje. O proga pasitaikė, kai šviesios atminties audėja a. a. Liūda Šulinskienė mūsų šeimai padovanojo stakles rankšluosčiams, juostoms austi.
L. Šulinskienė Prienuose anuomet ausdavo rankšluosčius, juostas, nuausdavo ir audinius su Lietuvos himno tekstu, tai vyko netgi mūsų šaliai ne visai palankiais laikais“, – pasakojo vilkaviškietė audėja Janina.
Ji teigia, kad austi jai patiko visą gyvenimą. Na, o didžiausias pasiekimas, kad ir kitas šeimos nares, pažįstamas audimo „virusu“ pavyko užkrėsti.
„Nuaudėme nemažai audinių. O produkciją reikia ir realizuoti. Pradžioje tai buvo daroma mugėse, po to padaugėjo užsakymų iš pavienių asmenų ir kultūros centrų kolektyvų. Kažkaip veikla įsibėgėjo“, – atviravo moteris.
Dabar prie staklių gaudimo priprato ne tik jos vyras Petras, bet ir sūnus Justinas, kuris pagelbsti su reklama, administruoja FB profilį socialiniuose tinkluose, elektroninę parduotuvę. Vilkaviškio audėjas į seminarus kviečia Kaimo verslo ir verslų plėtros agentūra. Padeda ir konsultuoja Vilkaviškio verslo ir turizmo centro darbuotojos.
Garsiai išsakytos mintys – virsta realybe
Ji tikina, kad garsiai išsakytos mintys, palaipsniui virsta realybe. Štai, kad ir istorija, kuomet jos sutuoktinis, būdamas Marijampolėje, atsitiktinai išsišnekėjo apie dukros norą austi, brandaus amžiaus pašnekovė pakvietė jį į svečius ir padovanojo stakles juostoms austi.
„Tai buvo pirmosios dukros audimo staklės, už kurias esame dėkingi nepažįstamajai už dovaną“, – pasakoja amatininkė. Per laiką buvo įsigyta daugiau audimo staklių. Toliau mokiau austi žento motiną Viliją Šūmakarienę ir marčią Moniką Blažukienę Šiauliuose ir be abejo dukrą Editą Šūmakarienę . Dabar jos – sertifikuotos audėjos, įvairių konkursų prizinių vietų laimėtojos.
Kas sunkiausia?
„Sunku kartais greitai gauti tinkamos spalvos siūlų, yra įvairių tos pačios spalvos atspalvių, kurių užsakovai pageidauja. Sudėtingesniems deriniams nuausti reikia daugiau laiko. Kartais vos spėju įvykdyti užsakymą, nes negaliu nuskriausti mokinių, dirbu mokytoja. Naujo audinio sukūrimas, pirmiausia, vyksta viduje, reikia išlaukti. Tautinių rūbų gamybai reikalingos skirtingo dydžio staklės: mažutėmis, labai kompaktiškomis audžiamos juostos, didelėmis – audinius sijonams, prijuostėms, audžiami platesni audiniai. Yra ir mobilios staklės amatui demonstruoti mugėse ir mokyti edukacijose. Tautiniai rūbai nėra masinės gamybos produktas, tad būtinas įkvėpimas. Pradžioje daromas metimas, po to su pagalbininkais – rietimas, kai siūlus vyniojame ant staklių volo, dar po to reikia juos suverti į nytis ir skietą. Galiausiai prasideda pats darbas, naudojant muštuvus ir šaudyklę. Bent mėnesio, manau, geriausiu atveju reik nuausti sijono, prijuostės, liemenės audinius, įskaitant pasiruošimą. Be to, dar reikia nuausti juostą, pasiūti baltinius, sermėgą ir parinkti kitas kostiumo dalis. Kostiumo gamybos laikas priklauso nuo to, kiek gamintojas gali skirti tam laiko ir ar vienas visa tai atlieka. Procesas nėra greitas. Jei yra kelios staklės, ant jų gali būti „užmesti skirtingų spalvų metimai“, nes skirtingiems regionams reikia skirtingų spalvų metimų. Tai pagreitina užsakymų vykdymą. Tiek aš, tiek dukra, tiek ir kita audėja tai turi pasidaryti, tik po to pasiskirstome, kokius audinius ausime, – atviravo J. Blažukienė. – O, ar šiandien tautinis kostiumas brangus, – net nežinau. Kai sudedi žaliavų kainą, laiką, darbą, įsivertini rankų darbą. Priklauso nuo žmogaus vertinimo, požiūrio ir pajamų. Manau, minimaliai kaina prasideda nuo 300 Eur vyrams ir 400 Eur moterims, priklauso, kokio regiono tautinis kostiumas. Kainą įtakoja ornamentų gausa, spalvų derinimo sudėtingumas, kostiumo detalė“.
– Ar galėtumėte gyventi vien iš savo amato?
– Brangūs man yra abu pašaukimai: audimas ir mokytojavimas. Tik dėl amžiaus jau gali tekti palikti mokyklą. Džiugina, kai edukacijų metu mokinių akys švyti iš pasitenkinimo, kai patys išaudžia juostelę, apyrankę ar kitą audinį, gali prisidėti prie tautinių tradicijų puoselėjimo. Manau, kad iš savo audimo amato pragyvenčiau. Netgi Biblijoje Jobas sielvartauja: „Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę...“ (Job 7,6)“.
Kai mano nuaustais audiniais džiaugiasi tautiečiai, jiems jie tinka ir patinka, man tai yra didžiausias įvertinimas ir paskata tęsti pradėtus darbus, prisidėti prie tautos tradicijų puoselėjimo.
O audimas, kaip meditacija. Norėčiau, kad tai, kas sukurta, liktų ateinančioms kartoms; kaip aš mokiausi austi ant mamos kelių, šio amato mokytųsi anūkai ant močiutės kelių, austų mano kraštietės ir mokiniai
– Tautinių kostiumų gamyba – labiau verslas ar menas?
– Nesu profesionali verslininkė, tik mėgėja („iš reikalo“). Manau, kad tautinio kostiumo gamyba yra kūryba, menas, prisilietimas prie tautinių tradicijų ištakų. Pasinėrimo į audimą šalutinis poveikis atsipalaidavimas, atsistatymas po darbo mokykloje. O kaip ir kiekvienas amatas, taip ir audimas nori nenori priverčia žaisti pagal verslo taisykles, kai tenka audinius realizuoti, žvelgti į ateitį, dirbti su klientais, jų ieškoti.