Sudeginama arba užkasama
Atšalus orams džiaugiamės turėdami šiltą vilnonį megztinį, pirštines ar kojines, kurie kaipmat sušildo žvarbią dieną. O jei tai mamos ar močiutės megzta – tuomet dar mieliau. Deja, avys lietuvių ūkiuose dabar populiarios daugiausia dėl mėsos, o vilna, kailis visiškai nuvertinami – sudeginami arba užkasami į žemę.
Nereikėtų pamiršti, kad nuo seno Lietuvoje iš vilnų gaminami nuostabūs gaminiai. Kūrybingos mūsų kraštų moterys gali pasiūti antklodes, pagalves, močiutės – savo rankomis geba numegzti šiltas kojines, megztinį ar pirštines. Iš vilnos karšinio veliami papuošalai, šalikėliai, pledai, šlepetės.
Vilnos karšykla Lietuvoje dabar yra egzotika – tai senelių tradicijas, senuosius mūsų amatus menantis verslas. Paskutiniu mohikanu juokais save vadina plungiškis Algirdas Uščinas, kuriam vilnos karšimas yra labiau pomėgis, nei verslas. Jis džiaugiasi, kad Plungės vilnų karšykla – šiemet skaičiuoja devynioliktuosius gyvenimo metus.
Lietuvoje vienintelis
„Mano karšykloje yra ne fabrikinės mašinos, jų plotis tik 1 metras 30 centimetrų. Todėl galiu sukaršti nedidelius vilnos kiekius. Mažiausias kiekis – 3 kilogramai. Nemanau, kad kažkur pramonėje kas nors tokius mažus kiekius karšti apsiimtų, o aš galiu. Patys vilnas ne tik sukaršiame, bet ir suverpiame, sudvejiname, padirbame gijas. Dabar pasaulyje „ant bangos“ alpakų auginimas. Alpakų vilną sukaršti ir pagaminti iš jos siūlus yra labai sudėtinga. Tai ką darau, vargu, ar kas nors dar Lietuvoje sugebėtų. Avies vilna turi lanolino, kitaip tariant tam tikro kibumo, ko neturi šuns ar alpakos vilna. Ji dažnai krenta ant žemės, sunku ją sugaudyti, suvaldyti. Ji neišlaiko savo svorio. Bet ilgai galvojau ir pritaikiau savo įrangą ir tam. Manau, kad šioje srityje Lietuvoje esu vienintelis. Esu pritaikęs specialų greitį šuns ir alpakos vilnų karšimui“, – apie savo darbą karšykloje pasakojo plungiškis.
Lieka laiko mėgstamai veiklai
Plungėje esančioje karšykloje staklės veikia kone be perstojo. „Darbų turime keliems mėnesiams į priekį. Verslininkai skundžiasi, kad per karantiną stoja verslai, o aš visas idėjas, savo sumanymus vos spėju įgyvendinti“, – pasakojo Plungės vilnų karšyklos savininkas A. Uščinas.
Į Plungę sukaršti vilnos žmonės čia atvyksta iš tolimiausių šalies kampelių ir net užsienio – Latvijos, Vokietijos, Airijos ar Prancūzijos.
„Lenkai 300 kilogramų vilnos karšti atvežė, bet apribojimai truputėlį sumaišė planuotus darbus“, – pasakojo pašnekovas. Vilnas karšiantis vyras pripažįsta, jog šis užsiėmimas jam – ne tik amatas, bet ir pomėgis, kuriam atiduodamas kone visas laisvalaikis. Juolab, kad plungiškis ne tik karšia vilną, bet ir nuolat pats tobulina bei modernizuoja karšyklos įrangą.
Manufaktūriniai įrenginiai
Nepaisant to, pagrindinis Algirdo užsiėmimas – darbas Greitosios pagalbos stotyje. Jis vairuotojas, tačiau laiko lieka ir mėgstamai veiklai.
„Dabar man 62 metai. Pradėjau dirbti greitosios pagalbos automobilio vairuotoju prieš daugelį metų – tuomet darbe viską darėme patys: ne tik vairavome, bet ir remontavome techniką. Dabar kiti laikai – techniką prižiūri sertifikuoti servisai, pačiam to daryti nebereikia“, – sakė A. Uščinas.
Visa tai tikriausiai sudėta į jo žinių ir gebėjimų bagažą, kurį plungiškis gali panaudoti ir kitoje savo veikloje – kurdamas verslus, generuodamas idėjas ar karšdamas vilną.
Seniausia jo įsigyta vilnos karšimo mašina yra lyg muziejinė vertybė. Ji pagaminta 1928-aisiais metais. Kitos taip pat senovinės. Todėl karšėjui reikia ir meistru būti, savo rankų darbo pridėti, kad ši unikali technika veiktų. Pagrindiniai vilnų šukavimo įrenginiai, Plungės vilnų karšykloje manufaktūriniai, pagaminti dar 1932 metais. Taigi tikros antikvarinės vertybės. Na, o verpykla – paties sukonstruota, daug kartų perkonstruota, vis tobulinama.
„Čia jau ne gamykliniai, o mano paties sumanyti – „samadielkiniai“ – aparatai. Tačiau veikia puikiai. Dabar dar įsigijau iš Plungės lino audinių 1990 metų šiuolaikines automatines vilnos karšimo stakles, susiaurinau jas iki metro trisdešimties, bet nebeturiu laiko remonto pabaigti, tai kol kas stovi, laukia savo eilės”, – linksmai pasakojo vilnų karšėjas.
Nemokina
„Esu baigęs Rietavo Žemės ūkio technikumą. Be abejo, ten tekstilės, o juo labiau vilnų karšimo, amato nemokina. Šiuo atveju pačiam žmogui reikia turėti fantazijos, galvoti – kaip seną įrangą sutvarkyti, ką priveržti, ką pritaikyti, kokį greitį nustatyti. Laisvalaikį leidžiu karšykloje. Kasdien dirbu ir mokausi. Poros metų tikrai man reikėjo, kol perpratau visą karšimo principą“, – apie savo pomėgį ir darbą pasakojo ponas Algirdas.
Jis taip pat pasakojo, kad kartą apsilankęs pas patyrusį vilnų karšėją, kuris šiuo amatu vertėsi net 40 metų. Vyriškis atidžiai apžiūrėjęs karšimo mašinas ir pamatė, kad pas amatininką šepečiai ne į tą pusę susukti buvo. Jam pasidarė keista, kad šiuo amatu užsiimantis žmogus, per tą laiką nesugebėjo perprasti paties karšimo principo.
Už amato pamokas dėkingas uošviui
Algirdas Uščinas – tremtinių vaikas. Gimė Sibire, Krasnojarsko krašte, kur buvo ištremti jo tėvai. Prieš pirmąją klasę jis grįžo į Lietuvą – į Šilutės kraštą. Tiesa, parvyko vienas, nes tėvams į Lietuvą nebuvo leista. 1982-aisiais Algirdas įsidarbino pas vilnų karšėją Salantuose.
Netrukus darbdavys tapo ir uošviu – Algirdas bedirbdamas nusižiūrėjo jo dukterį.
„Anuomet žmonos šeima Salantuose keturias vilnos karšimo mašinas turėjo. Žmonos tėtis man atvėrė galimybes, išmokė amato. Atsimenu dar anuomet jis sakydavo: Pinigų tau neduosiu, bet amato pamokysiu. Jei sugebėsi, pats užsidirbsi. Kitaip tariant – įdavė man meškerę, o ne žuvį“, – pasakojo apie savo pirmąjį mokytoją karšėjas.
Sovietmečiu verslų nebūdavo, o ir jų būti negalėjo, tačiau Salantų vilnų karšykla buvo žinoma tarp žmonių. Uošvio mama pagal užsakymus veldavo šiltus veltinius.
„Visuomet karšykloje naudojama technika buvo kaprizinga, sena. Nuolat lūždavo. Reikėjo uošviams padėti. Kiekvieną dieną purvinas ir tepaluotas landžiojau po tomis senovinėmis karšimo mašinomis, tvarkiau, remontavau, kol pagaliau nusprendžiau savo karšyklą Plungėje įkurti“, – apie verslo pradžią kalbėjo Žemaitijos vilnų karšėjas.
Nesupirkinėja
A. Uščinas pasakojo, jog pats vilnos nesuperka, ją į karšyklą atneša žmonės, kuriems reikia paslaugos. Deja, lietuviškos vilnos kokybė nėra labai gera. Joje gausu šieno, kitokių šiukšlių. Būna, kad ūkininkai, siūlantys pirkti avies vilną, dar ir vandens pripila, kad daugiau svertų. Pramoniniu būdu vilną karšiantys fabrikai kiša ją į specialią rugštį, kad chemikalai sunaikintų joje esančias žoles, karšiant jos išbyra dulkėmis. O dirbant su mažais kiekiais – tokių galimybių nėra. Todėl A. Uščinas sakė priimąs tik švarią vilną. Jei neplauta, grąžina žmogui. Anot karšėjo, yra bandančiųjų apsukti: ant viršaus sudeda švarią, o maišo apačioje – net baisu. Tačiau Algirdas tokioms apgaulėms nepasiduoda – kam mašinas gadinti.
„Juk išplauti vilną – ne taip ir sudėtinga. Ypač, jei žinai mažą paslaptį – vilną geriausia skalbti „Fairy” indų plovikliu”, – nežinantiesiems išdavė plungiškis. Jis tikino, kad šlepetėms geriausiai tiktų netepli pilkųjų avių vilna, tačiau ji sunkiau veliasi, o Romanovo veislės avių vilna labai gerai tinka vėlimui.
Palaiko visa šeima
A. Uščinas didžiuojasi, kad jo pomėgį palaiko visa jo šeima. Vos pradėjus kurtis Plungėje, anuomet mažamečiai jo sūnūs, 10 ir 12 metų, uoliai talkino statant karšyklos patalpas. Viskas jose savo pačių rankomis pastatyta, išvedžiota elektrą, nutinkuotos sienos.
Marčios taip pat domisi uošvio veikla. Viena – siuva pagalves ir antklodes, pripildytas natūraliu vilnoniu pliuoštu. Ji gali pasiūti ir netradicinius gaminius, kurių labai reikia nestandartinio sudėjimo žmonėms.
Štai visai neseniai viena vilnietė mama buvo užsakiusi 2 metrų 30 centrimetrų antklodę savo krepšininkui sūnui. Mat nestandartinių gaminių prekyboje nėra. Kita marti – velia įvairiausius gaminius iš vilnos karšinio, turi įkūrusi elektroninę vilnos ir jos gaminių parduotuvę.
Per trumpos dienos
A. Uščinas yra pats sukonstravęs, automatizavęs ir modernizavęs visą savo karšyklos įrangą. Tačiau šie įrenginiai nėra vieninteliai jo išradimai. Jis netgi sukūrė aparatą, kuriuo galima perdirbti plastikinius butelius, o iš perdirbtos medžiagos galima krepšius, vainikų ar krepšelių stovus gaminti.
„Tik niekaip nerandu laiko paleisti tą įrenginį, bet kada nors jis man tikrai pravers”, – sako plungiškis. Jis taip pat nori ir laidotuvių salę Plungėje atidaryti, kurioje būtų gražu ir patogu žmonėms savo artimuosius į amžinybę išlydėti, tad jo galvoje gausybė verslų, gausybė idėjų, deja, tik dienos per trumpos viskam įgyvendinti.
„Manau, kad svarbiausia imantis naujos veiklos – atrasti savo nišą ir turėti noro tai daryti. O vėliau viskas savaime pavyksta“, – kalbėjo Žemaitijos amatininkas.