Viename iš didžiulio gamyklinio pastato aukšte, kur kadaise buvo gaminami saldainiai, šiuo metu nesustojamai veikia viena gamybinė linija. Prieš pusantrų metų „Pergalė“ įsigijusi Šiaulių „Naująją Rūtą“, čia perkėlė sausainių „Gaidelis“ gamybą. Kas dieną viena linija pagaminama beveik milijonas sausainių.
Gamykloje Šiauliuose Delfi „Atsakingo požiūrio“ žurnalistus sutikusi „Pergalės“ komercijos direktorė Jurga Sakalauskaitė aprodo prieš nepilnus metus galutinai įrengtą sausainių gamybos liniją ir pasakoja, kaip pavyko prikelti dar 1969 m. sukurto recepto sausainius.
„Receptas jau nesikeičia penkiasdešimt metų. Keičiasi tik tiek, kiek reikalauja teisės aktai. Tačiau pristatome vartotojams ir naujus skonius – gaminame juos su fruktoze, spanguolėmis ir šokoladu“, – pasakoja įmonės atstovė.
Pasak jos, naujai įrengta gamybos linija itin galinga, kartu leidžianti kepti taisyklingus ir vienodus sausainius, o kartu ir sumažinti reikiamų žmogaus rankų prie mašinų.
Nors didžioji dalis sausainių lieka Lietuvoje, dalis jų iškeliauja ir į užsienio lietuvių parduotuves Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. O artimiausiuose planuose – šiuos sausainius pasiūlyti ir latviams: tam jau sukurtas specialus kaimynams skirtas prekės ženklas.
– Tenka išgirsti kaltinimų, kad sausainiai „Gaidelis“ turi hidrintų riebalų, kurie nėra palankūs sveikatai. Kaip yra iš tiesų?
– Hidrintų riebalų juose nėra. „Gaidelis“ sausainiai yra priskiriami prie mažiau cukraus turinčių produktų kategorijos. Jaučiame, kad yra iš visuomenės sveikesnių produktų poreikis ir esame linkę eiti sveikumo kryptimi. Tačiau žmonės visada išlaiko norą save pamaloninti ir apdovanoti. O tai padaryti pirmiausiai norisi skoniu.
– Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie sveikatingumą, atrodo, kad gyventojai nori gyventi vis sveikiau ir rinktis kuo mažiau cukraus turinčius produktus. Ar tai jaučiate ir su savo gaminamais produktais?
– Taip, žmonės nori atrodyti gyvenantys sveikiau. Apie tai garsiai kalbama, tačiau tie šokoladai ir sausainiai, kurie turi mažiau cukraus, vis vien išlieka nišiniais produktais. Skonis ir toliau lieka pagrindiniu varikliu.
Pastebime, kad Baltijos šalių gyventojai vis ieško naujų skonių. Todėl turime tokių šokoladų, kaip su burokėliais. Kartu tokie produktai mums padeda atverti duris į kitas rinkas, kitus prekybos tinklus. Parodome, kad turime kitokių skonių, galime pasiūlyti kitokius receptus.
– Kokie iššūkiai laukė įmonės, kai šalyje buvo paskelbtas karantinas?
– Kaip ir visoms įmonėms Lietuvoje ir pasaulyje tai buvo gana sudėtingas laikotarpis keliais aspektais. Iš vienos pusės gyvenimas tapo sudėtingas darbo organizavimo prasme. Administracijai yra paprasta išeiti dirbti iš namų, tačiau esame gamybinė įmonė, o gamyba vyksta gyvai iš fabriko. Todėl čia turėjome iššūkių.
Įprastai gyventojai eina į parduotuves, perka mūsų saldainius, saldainių dėžutes, sausainius ir lanko gimines ir draugus. Kadangi karantino metu pasikeitė vartotojų įpročiai, žmonės nustojo vaikščioti į svečius, labiausiai poveikį pajautėme saldainių dėžučių pardavimuose. Jų pardavimai sumažėjo, tačiau produktų, kurie skirti kasdieniam vartojimui, pavyzdžiui, šokoladai, saldainiai, pardavimai nenukentėjo.
Taip pat labai stipriai išaugo sausainių pardavimai. Tai susiję ir su tuo, kad kaip tik prieš karantiną atnaujinome senuosius „Gaidelio“ sausainius. Žmonės buvo namuose, patys gamino maistą. O, pavyzdžiui, tinginio receptas karantino metu buvo vienas iš labiausiai ieškomų receptų „Google“ paieškoje.
– O kas nutiko su jūsų eksportu užsidarius sienoms?
– Labai skirtingai skirtingose rinkose. Kai kuriose rinkose labai smarkiai susvyravo valiutos, tai tose šalyse ir vartojimas sumažėjo. Tuo metu kitur vartojimas išaugo, žmonės pradėjo ieškoti naujų produktų.
Lietuvos mastu esame didelis gamintojas, tačiau Europoje esame matomi kaip labai lankstus ir nedidelis fabrikas, kuris gali prisitaikyti prie įvairių klientų poreikių. Todėl kai kuriems didiesiems prekybos tinklams, kurie pirkdavo iš didžiųjų fabrikų, o šie stabdė savo linijas ir negalėjo tiekti prekių, mes buvome kaip pagalba, išsigelbėjimas. Mums pavyko net atrasti naujų galimybių. Pavyzdžiui, visai neseniai mūsų gaminami dražė atsirado vieno Anglijos didžiųjų prekybos tinklų lentynose.
– Atrodo, kad karantino metu darbo buvo užtektinai. Tačiau ar nereikėjo iš tiesų mažinti gamybos?
– Reikėjo, bet žiūrint bendrai tiesiog galvojome, kaip su viskuo susitvarkyti. Labiausiai bijojome ir tebebijome, kad virusu užsikrėstų kuris darbuotojas. Tuomet tektų izoliuoti visą pamainą. Norint išvengti sunkumų gaminamės kai ką ir į priekį. Šiuo metu palaikome šiek tiek didesnius kiekius, kad galėtume užtikrinti reikiamą produktų kiekį.
– Kaip karantino metu keitėsi žaliavų kainos ir ar nesusidūrėte su importuojamų žaliavų tiekimo trikdžiais?
– Bijojome, kad bus sutrikimų, bet užsipirkome iš anksčiau ir laiku. Žaliavų kainos jau kuris laikas auga natūraliai ir, tikėtina, augs ir toliau. Iš vienos pusės didėja žmonių pasaulyje skaičius, didėja atlyginimai, iš kitos pusės – mažėja plotai, kur galima auginti žaliavą, pavyzdžiui, kakavos pupeles.
– Kokią pagrindinę pamoką išmokote per karantiną?
– Karantinas išmokė susitelkimo. Labai smagu, kad visa komanda iš karto surėmė pečius ir visi pradėjome daryti tai, kas svarbiausia, kas reikalingiausia. Nebeliko jokių – čia ne mano darbas. Darėme tai, ką reikėjo.
Ištikus tokiai situacijai visada galima sustingti ir nieko nedaryti. Tačiau galima ir galvoti, o ką tokioje situacijoje galiu padaryti, kokių sprendimų naujų galima rasti. Džiugu, kad tai ir darėme.