Tos kojinės bus pirmasis Lietuvoje itin retų tvarių tekstilės gaminių pavyzdys, kur kiekvienos poros sudėtyje – vienas perdirbto plastiko buteliukas. O iš viso net 51 perdirbtų plastiko butelių – tokiu indėliu vandenynus palegvins kiekvienos kojinių poros pirkėjas.
Pora kojinių – 51 perdirbtų plastiko butelių
Šio sumanymo idėja yra tokia: jeigu pirksite vieną porą tokių kojinių – remdami „Plastic Bank“ organizaciją 50-čia plastiko butelių sumažinsite vandenynų taršą ir plius vienas iš ten ištrauktas buteliukas bus paverčiamas siūlais, kurie vėliau virs kojinėmis.
Idėjai patikrinti, ją įprasminti ir finansuoti jos kūrėjai – „Ūkų“ steigėjai ir bendraautorė Austėja pasirinko sutelktinį finansavimą.
Primename, kad šį modelį sudaro trys objektai: idėjos autorius, kuris siekia finansavimo, asmenys ar grupės, kurios palaiko šią idėją ir persiunčia pinigus, ir platforma, kuria lėšos pasiekia autorių. Įprastai lėšos skiriamos įvairiems meniniams, kūrybiniams projektams, o taip pat ir verslams.
Pagrindinis sutelktinio finansavimo modelis yra pinigų pervedimas internetu naudojantis tam tikra platforma. O šios idėjos autoriai naudojasi viena populiariausių pasaulyje – „Kickstarter“ platforma.
Inovatyvių kojinių era
Jeigu ieškotume pradžių pradžios, tai Kėdainiuose gimusi, Panevėžyje užaugusi Darija drauge su savo vyru Karoliu prieš trejetą metų įkūrė ilgai mintyse brandintą verslą – vartotojams pasiūlė apsilankyti parduotuvėje „Ūkai“. Tai buvo išgryninto urbanistinio stiliaus, spalvinės gamos internetinė parduotuvė.
Paklausta, kaip gimė netradicinis ir toks lietuviškas pavadinimas „Ūkai“, Darija prisimena, kad ieškojo žodžio, kuris jaukiai apibrėžtų visoje parduotuvėje vyraujantį pilkumą.
„Kadangi viena pagrindinių mūsų parduotuvės spalvų buvo pilka, norėjosi pasivadinti su pilkuma susijusiu žodžiu. Norėjosi, kad tas žodis atspindėtų lietuvišką identitetą, lietuviškąją pilkumą. Tuomet gimė mintis, kad būtent per rūką, miglą, ūką daiktai atrodo pilkšvi, nugesintų spalvų“, – liaudiškai vadinamos cepelininės spalvos įprasminimo idėją atskleidė D. Ilevičiūtė-Zaveckienė.
Kurį laiką verslininkė dirbo su įvairiu lietuviškų prekių ženklų asortimentu, tačiau ilgainiui priėjo išvados, kad jai labiau prie širdies kurti, nei perpardavinėti kitų gaminius. Todėl priėmė drąstišką sprendimą likti prie kojinių, su prekės ženklu „Ūkai“.
„Iš pradžių ėmėmės šukuotinės medvilnės kojinių prekybos, bet man norėjosi dar kažko daugiau, didesnės pridėtinės vertės prekei, kad Lietuva prisidėtų prie gamtos tausojimo, jos valymo ir po ilgų paieškų atradome perdirbto plastiko verpalus. Kai tik apie tai sužinojau, supratau, kad reikia šią idėją daryti, ją įgyvendinti“, – apie įvairius virsmus pasakoja Darija.
Tuomet prie jai artimos idėjos prisijungė ir Austėja ir dabar jie trise vysto tvarios idėjos projektą.
„Esame sukūrę inovatyvias kojines, kurias pirmieji galės įsigyti „Kickstarter“ platformos vartotojai.
Norime „Kickstarter“ pagalba pasitikrinti rinką, kiek žmonėms tai reikalinga, kiek ta prekė yra aktuali. Juk „Kickstarter“ – ta vieta, kur žmonės avansu perka tavo produktą, nes tavimi pasitiki ir tiki tavo idėja. Mes ne tik susikūrėme, bet ir paaiškinome apie visą gamybos ciklą, kodėl šios kojinės geresnės nei įprastos, kuo jos yra tvarios, naudingos. Minėtą dieną bus paskelbtas startas ir visi norintys galės jas įsigyti“, – bendrą „Ūkų“ idėją pristatė Austėja.
Pasak jos, surinkus minimalią sumą pinigų, jau būtų galima pradėti tą projektą įgyvendinti.
Minimali, sumanytojų suma būtų 10 tūkst. eurų.
Pirmosios kregždės
„Produkto prototipas jau paruoštas, ištestuotas ir galime pasakyti, kad jau dabar galime jas pradėti gaminti“, – patikina Darija.
Pasak pašnekovių, kai kas žiūri skeptiškai, neva, kas čia per plastikinės kojinės.
„Bet taip nėra, – sako jų sumanytoja Darija. – Čia panaudota tik maža dalis perdirbto plastiko. Jose yra ir organinės, ir perdirbtos medvilnės ir kitų verpalų, kitaip tariant jų sudedamosios dalys pasiskirsto taip: 42 proc. kojinių sudaro perdirbto plastiko verpalai ir perdirbta medvilnė, 35 proc. – organinė medvilnė, 20 proc. – poliemidas ir 3 proc. – elastanas”.
Apie perdirbto plastiko verpalus Darija teigia sužinojusi iš pačių gamintojų. „Nuvažiavau į susitikimą, o man ir sako: „Darija, tu tik pažiūrėk, kokia inovacija, neseniai dar tik patys susipažinome“. Pasirodo, kad į gamyklą atvažiavo šių verpalų gamintojai iš Europos ir juos pasiūlė“.
Austėja papasakojo apie patį procesą, kaip gimsta plastiko siūlas.
„Plastikas yra surenkamas iš vandenyno, jis rūšiuojamas, išdžiovinamas, tada susmulkinamas į mažus gabalėlius, jie metami į specialių aparatą, kuris gamina plastiko granules. Iš jų išspaudžiamos plastiko gijos, kurios ir vadinamos verpalais, arba siūlais. Ir tai vėliau tampa kojinių dalimi. Kitaip tariant, vienoje poroje yra vienas plastiko buteliukas“.
Pasak jos, nuo vienos poros kojinių uždirbti 10 proc. bus skiriami paremti „Plastic Bank“ organizaciją, kad ji finansuotų dar 50-ies plastiko buteliukų surinkimą ir perdirbimą. Taigi, dėl vienos kojinių poros bus perdirbtas 51 plastiko buteliukas ir taip žingsnis po žingsnio bus mažinamas vandenynų užterštumas.
Darijos žiniomis, tokie siūlai jau naudojami baldų tekstilėje, baldų audiniams, kilimams: „Jie gali būti naudojami daug kur, tik reikia atrasti tinkamą kombinaciją. Norime pasidžiaugti, kad Lietuvoje „Ūkai“ pirmieji, kurie panaudojo šį perdirbtą plastiko verpalą, bet ir pasaulyje galima tiesiog ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kas pagal tokią technologiją gamina kojines. Taigi, mes esame viena pirmųjų kregždžių. Tikrai nesame idealūs, dar tik žengiame pirmuosius žingsnius į tą tvarumą, nes manau, kad tai yra toks kelias, kuriuo eidami vis dar mokysimės ir tobulėsime“.
Ji sako, kad Lietuvoje jau galima nusipirkti drabužių su tokiais siūlais, bet kad čia būtų tokių gamintojų gausa, žinių neturinti. Tarkime, yra nešiojamos kuprinės, kurios pagamintos iš 100 proc. perdirbto plastiko butelių, bet jos nelietuviškos.
Prakaitui pralaidžios
Pasak Darijos, jos sukurtas kojines testavo ir šeima, ir giminės, ir draugai: „Dėvėjome, skalbėme ir, įvertinę visas pastabas, nusprendėme, kad kojinių padą derėtų gaminti iš organinių medžiagų, nes taip mažiau koja prakaituos. O šiek tiek sintetikos bijoti nereikia. Tarkime, sportinės kojinės yra 100 proc. sintetinės ir jos yra prakaitui pralaidžios. Dar yra vienas puikus pasaulinis pavyzdys, – kompanija „Adidas“, kuri gamina sportbačius iš perdirbto plastiko butelių. Tai tik liudija, kad galima dėvėti gaminius iš plastiko ir kojos puikiai jaučiasi“.
Kojinių dizainą sukūrė kūrybininke save vadinanti, iš gamtos daug idėjų besisemianti Darija. Ji teigia nesidairiusi į šalis, tiesiog atsižvelgė į „Ūkų“ ženklą atspindinčią spalvų gamą, jų paletę, taip ir gimė nuosaikesnių spalvų, kitaip – ūkanotos kojinės.
Nepigu, bet verta
Ne paslaptis, kad ekologiški, iš inovatyviausių medžiagų pagaminti gaminiai paprastai yra brangesni. Ne išimtis ir šios kojinės. Bet verta įsiklausyti į pašnekovių argumentus.
„Jeigu vertinsime šias kojines kaip daiktą, tai Lietuvos rinkai jos gali pasirodyti nepigios. Bet jeigu įvertinsime naudas, tokias, kaip pagalba „Plastic Bank“ organizacijai, gamtai, arba galvosime, kad tai yra kiekvienos dienos aksesuaras, kuris tau primena, kad tai tebūnie mažas, bet tavo asmeninis kasdienis tvarus pasirinkimas, tuomet kaina nėra didelė“, – kalbėjo Austėja.
Pasak jos, susumavus paramą, gamybą, visus kaštus, kojinių pora yra įvertinta 12-os eurų suma: „Juk 10 proc. nuo parduotos kojinių poros keliaus į „Plastic Bank“ sąskaitą. O ši organizacija ne tik valo vandenynus, bet padeda žmonėms, norintiems turėti geresnę sveikatos sistemą, prisideda prie išsilavinimo, civilizuotų darbo vietų sukūrimo.
Tiesa, tam, kad kojinių įsigytų daugiau ir už mažesnę kainą, „Kickstarter“ platformoje mes taikysime įvairius variantus. Bet vadinamosios lentynos startinė kaina bus 12 eurų. Pasaulinėje rinkoje tai nėra brangu, o Lietuvos rinkoje sąlyginai yra brangoka“.
Pašnekovės sakė jau yra sulaukusios įvairių užklausų ir iš Vokietijos, ir kitur. Tačiau kol nepaskelbtas pardavimų startas, pirkėjams jų dar teks palaukti.
„Kol kas pirkėjams dar nesiūloma jų įsigyti, o tik pristatoma pati idėja. Buvo žmonių, kurie norėjo prisijungti, kooperuotis, gaminti su savo įmonės, arba net su mūsų logotipu, dovanoti jas kaip dovanas, bet mes nepriimame užsakymų, nes norime pirmiausia pristatyti projektą visuomenei, o jau tik tada – atskiriems verslams“, – sakė Darija.
Visas sutelktinio finansavimo projektas truks 29 dienas. Tada idėjos sumanytojos jau realiai matys, kokia suma surinkta, kokių kiekių, kokio dizaino, kokių dydžių reikia pirkėjams ir tik tuomet realizuos užsakymus.
Minimalus užsakymo kiekis „Kickstarter“ platformoje – dvi poros, maksimalus, patenkantis į didmenos kategoriją – 500 kojinių.
Optimistinis ir realistinis scenarijai
Pasak Austėjos, projekto autoriai per sutelktinio finansavimo platformą nusistatė surinkti minimalią – 25 tūkst. eurų sumą: „Tai nebūtų optimistinis variantas, tačiau surinkus ir tokią sumą, mes nesakytume, kad mums ne itin pasisekė. Gal finansinės naudos ir nebūtų, bet ratas jau būtų įsuktas. Mums tai būtų milžiniška moralinė nauda, nes projektas įgautų realų pavidalą. Tikimės, kad ta sniego gniūžtė toliau ridensis, galbūt atrasime įmones ir žmones, kuriems tai aktualu ir svarbu. Tada bus akivaizdu, kad vieną etapą mums jau pavyko įveikti“, – tokiomis svajonėmis ir ketinimais dalijasi Austėja.
Idėjomis tiesiog trykštanti Darija sako, kad jos siekia, jog kojinės taptų žiedinio tvarumo grandinės dalimi: „Juk iš panaudotų kojinių galima pagaminti ir kitą produktą. Tokių idėjų turime, dirbame su Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkais ir jau gavome patvirtinimą, kaip būtų galima jas perdirbti ir vėl kažką gaminti. Aišku, reikėtų išdirbti surinkimo sistemą, bet pasaulyje jau yra tokių pavyzdžių, iš kurių būtų galima pasimokyti. Norime sukurti baigtinį ciklą“.
Merginos garantavo, kad ilgainiui, jeigu viskas gerai klostysis, kojinėmis jų sumanymai neužsibaigs.
Austėja sako, kad jų planuose – lankytis įvairiose parodose, megzti kontaktus, ieškoti partnerių, eksporto galimybių.
Suvienijo bendros idėjos
Austėją ir Dariją suvienijo bendros vertybės, bendri siekiai ir įsitikinimas, kad ekologija, tvarumas yra ne tušti žodžiai.
Verslo vadybos administravimą ISM studijavusi Austėja jau nuo 24-erių vadovauja baldais prekiaujančiai įmonei „The Chairs“.
„Aš pardavinėju kėdes, Darija prekiavo kitais lietuviškais gaminiais, taip mes ir susipažinome. Mes gyvename panašiomis idėjomis, mus sieja tos pačios žmogiškos vertybės. Mums svarbu, kad jos sutaptų, kad sutaptų biolaukai.“
Jai antrina Darija, ji sako, kad Austėja patraukė savo atsakingumu, šiltumu, meile gamtai: „Paskambinau, pristačiau jai idėją, jai patiko ir pradėjome bedradarbiauti“.
Vilniaus kolegijoje reklamos vadybą baigusi Darija sako, kad verslumas joje jau nuo vaikystės yra gilias šaknis įleidęs.
„Kadaise ir salotomis, ir braškėmis prekiavau, ir su kačiukais eidavau į turgų. O mano vyras Karolis vaikystėje laikraščius pardavinėjo. Taigi pardavimai yra mūsų kraujyje“, – juokiasi jauna ir versli moteris.
Tuo metu Austėja sako, kad jai patinka kelti sau įvairias užduotis, jas kurti ir įgyvendinti. Patinka pats procesas. O versle reikia žmogaus, kuris viską sudėliotų.
„Ūkams“ tokio žmogaus ir reikėjo. Aš labiau meniškos sielos, manyje visko labai daug, o Austėja viską sudėlioja konkrečiai – datas, veiksmus, ji kuria visą sistemą. Mes viena kitą puikiai papildome“, – tinkamą verslo bendražygę suradusi pasidžiaugė Darija.
Geriausios tausotojos – močiutės
Abi „Ūkų“ bendramintės ir asmeniniame savo gyvenime stengiasi vadovautis tvarios gyvensenos filosofija. Darija neslepia esanti dažna padėvėtų drabužių parduotuvių lankytoja.
„Man tai tarsi savotiška terapija. Patinka ten eiti, ieškoti, atrasti įvairiausių perliukų. Mano spintoje gal apie 90 proc. drabužių yra iš antrųjų rankų. Nuo mokyklos laikų taip buvo,– arba pas močiutę siūdinausi, arba dėvėtų drabužių parduotuvėse jų ieškodavau, nes man apranga – tai tam tikra saviraiškos dalis.
Mūsų keturių asmenų šeima naudoja vieną automobilį, prireikus pasinaudojame ir viešuoju transportu. Šeimoje praktiškai nevalgome mėsos. Kiekvienam žingsnelyje stengiamės atsakingai vartoti, naudoti daugkartinius puodelius ir maišelius. Žingsnelis po žingsnelio sąmoningai einame tuo keliu“.
Austėjai didžiausias įkvėpimo šaltinis yra abi jos močiutės.
„Patikėkite, jos pačios natūraliausios tausotojos. Pačios augina daržoves, jeigu lieka tuščias grietinės indelis, išplauna ir deda į jį uogas, jeigu pasigamina maistą, tai tiek, kad nereikėtų išmesti. Jos natūraliai supranta taupumą, tvarumą, neeikvojimą, nešvaistymą“.
Ji juokiasi prisiminusi, kaip vaikystėje ją tai labai erzindavo, nes norėjosi naujų daiktų, saldainių su ryškiais popieriukais ir panašiai: „Subrendusi supratau, kokios jos buvo teisios. Dabar stengiuosi vadovautis jų gyvenimo patirtimi ir tiesiog nešvaistyti“.
Tvarumas – ne mados dalykas
Pašnekovės įsitikinusios, kad ekologija, tvarumas, kalbos apie tai yra ne mados dalykas, o jeigu ir taip, tai labai gerai, kad tai madinga, ir kad toji mada išliktų visiems laikams.
„Jeigu ir yra skeptiškai nusiteikusių žmonių, – svarsto Austėja, – kurie galvoja, kad tai tik mada, tai jiems noriu pasakyti: ačiū Dievui, kad tokia mada atėjo. Tai daug geriau, nei mada gerti šampaną, ar tūsintis klubuose. Puiku, kad populiarėja sveika gyvensena, tvarumas, sportas – tai yra tobulos tendencijos. Tegul jos tik ilgiau gyvuoja“.
Darija, kuri labai domisi tekstilės ateitimi, sako, kad artėja tas metas, kad pirksime drabužius, kurių išties net nėra.
„Užkietėjusiams „instagrameriams“, kurie nuolat nori būti matomi viešumoje, nereikės kaskart pirkti naujų drabužių, jie tiesiog galės įsigyti skaitmeninį, o ne materialų drabužį ir juo virtualiai pasipuošti. Taigi jo net nereikės pagaminti. Tokia bus skaitmeninė mada.
Kita vertus, masinės produkcijos gamintojai „Zara“, „H&M“ jau garsiai skelbia, kad 2030-aisiais viskas bus pagaminama iš perdirbtų medžiagų. Tai rodo, kad didieji prekiniai ženklai irgi jau nemato kito kelio“.
Pašnekovės nenori nieko bendro turėti su tais gamintojais, kurie skelbiasi esantys tvarūs, kad gamina iš perdirbtų medžiagų, bet tai daro tokioje gamykloje, kur yra kenksmingos sąlygos ar išnaudojami darbininkai.
„Mūsų tikslas – nuo pirmojo žingsnio viską optimizuoti, kad viskas būtų kuo tvariau. Tarkime, siuntų gabenimui mes rinksimės „Lietuvos paštą“, nes jis naudoja šiek tiek tvaresnį sausumos transportą. Skraidinsime siuntas tik išimtiniais atvejais“, – patikino Darija.
Jai antrina Austėja, pasak kurios, gal ir atkris ilgiau laukti nenorinčių klientų, bet išliks būtent tie, kurie supras idėją ir ją įvertins.