„Nors bitininkauju 32-ejus metus, tačiau esu savamokslis, o štai mano žmona Violeta – bitininkyste užsiima dar seniau, ji profesionalė, yra baigusi bitininkystės technikumą“, – atvirauja J. Kuklys.
Bitininkystė padėjo susikurti jų šeimai, tai yra darbas, kuris teikia džiaugsmo. Didžiulis įdirbis ir didelis bitynas iki šiol leidžia išgauti ne vieną toną medaus. Dalis jo iškeliauja į kitas šalis, supilstyta į statines, dalis – lieka pardavimui Lietuvoje.
„Mūsų ūkis gamina daugelį su bitininkyste susijusių produktų: bičių pienelį, žiedadulkes, bičių duonelę ir kitus bičių produktus. Žmona lieja žvakes, o aš ruošiu vašką, jį gryninu. Žmonos pagamintos natūralaus vaško žvakės – kvepia, jų liepsna yra apvalanti, žiūrėti į ugnį yra malonumas. Juk su žvake žmogus ir gimsta, ir miršta. Visus darbus dirbame kartu, nors tenka ir pasiginčyti“, – pasakojo J. Kuklys.
Į Žemaitiją prieš šešerius metus
Bitininkauti Juozas pradėjo dar 1989 metais, anuomet dar Vilniaus pakraštyje, Zujūnuose, o į Žemaitiją – Vydmantus atvyko prieš šešerius metus. Čia jį patraukė ne tik bitės, o ir žavi bičiulė Violeta, su kuria šiuo metu sukūrė šeimą, suvieniję savo jėgas, kartu prižiūri išpuoselėtą gausų bityną.
Į vieną bendrą šeimos ūkį sudėtos Violetos ir Juozo laikomos bičių šeimos jų gyvenimą pavertė nesibaigiančiu medaus mėnesiu, ir visai ne perkeltine prasme.
Šeima laiko daugiau nei 200 bičių šeimų. Violetos ir Juozo Kuklių bityne veiklos ir darbo netrūksta. Gardžiausias, kvapniausias medus būna iš tų vietų, kuriose daugiausia natūralių augalų.
„Iš tiesų bitininko darbas nėra toks lengvas, kaip daugeliui gali atrodyti, reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės. Dažnai ir bitininko apranga, kuria vilkime, tampa nebe balta, o ir rankos – tokios, kad kurį laiką nelabai galima viešumoje pasirodyti. Pikis dažnai įsigeria į odą, jį sunku nuplauti. Bitininkų darbo diena prasideda nuo 6 ryto ir gali trukti iki 11 ar net 12 vakaro. Didžiausias intensyvumas vasarą. Jei ūkyje išgaunama daug medaus, tikrai nėra lengva jį visą kilnoti, sunešti į automobilio priekabą, tuomet vežti į sukyklą ir vėl viską perkrauti. Tam reikia nemažai jėgos. Darbymetis nuslūgsta tik vėlai rudenį, kuomet bitės sutvarkomos ir paruošiamos žiemai. Žiemą, kai bitės ilsisi, prasideda vaško lydymas ir žvakių liejimas“, – atviravo ūkininkas.
Žemaitijoje vasara gera
„Šiemet Žemaitijoje vasara gera, bitės gerai nešė medų. Apie Vilnių orai buvo ne tokie palankūs, daug lijo, galbūt ten gautas pirmasis medutis buvo kiek vėliau. O štai mes pirmąjį medų sukome gegužės 26 dieną. Jo šiemet turime tikrai nemažai. Mūsų medus – poliflorinis: iš įvairių pievų augalų. Ūkyje yra 21 avilių laikymo vieta. Nemaža dalis bityno yra šalia rapsų laukų, todėl ten bitės renka vieno augalo medų. Lietuvoje rapsų medus nėra labai populiarus, jis yra pilamas į specialias statines ir per tarpininkus iškeliauja į užsienį, kur jis yra mėgiamas ir vertinamas“, – apie savo darbo specifiką pasakojo bitininkas J. Kuklys.
Jis tęsė, kad patys ūkininkai augina bičių motinėles, nuolat atnaujina šeimas, kas labai pasiteisina.
Nepaisant to, bityne būna ir bėdų. Biteles puola varoatozės erkės. Varoatozė yra labai pavojinga bitėms, mat erkė prikimba prie suaugusių bičių ir siurbia hemolimfą. Tokia šeima nusilpsta ir negydoma paprastai visada žūva.
„Deja, bet niekas pasaulyje dar neatrado vaistų, kuriais galėtų visiškai nuo šių erkių bites išgydyti. Mes kabiname specialias juosteles nuo erkių, laistome skruzdžių rūgštimi arba dūmijame“, – apie bičių priežiūrą ir ligas pasakojo pašnekovas.
Kas paskatino rinktis bitininkystę?
„Ūkininkauti pradėjau senokai, išbandžiau daugelį veiklų, viena jų – agurkų auginimas, o, kaip žinote, agurkams, kad būtų gausesnis derlius, yra reikalingos bitės. Tad nusipirkau pirmą avilį. Tuomet dar su bitėmis elgtis nemokėjau, jos ilgai neišgyveno. Tuščias avilys stovėjo nenaudojamas. Po kelerių metų šį tuščią avilį pamatė mano draugas bitininkas Kęstutis Jazukevičius iš Buivydiškių. Jis man atvežė pirmą spiečių, suleido į avilį ir pasveikino tapus bitininku. Bičiulis pasakojo apie bitininkų šventes, sąskrydžius, kvietė ir mane ten kartu vykti. Džiaugiausi užpildytu aviliu, tačiau klaidų daryti nebenorėjau. Rinkau literatūrą apie bičių biologiją, daug skaičiau, domėjausi. Su Kęstučiu vykome į bitininkų šventę, ten man uždavė klausimą, į kurį drovu buvo atsakinėti. Susipažindami bitininkai teiravosi, kiek avilių aš turiu, teko prisipažinti, kad vieną. Vėliau avilių skaičius didėjo, o agurkų auginimą ir kitas veiklas pamažu išstūmė bitininkystė. Bitininkaudamas dar kelerius metus dirbau ir su agurkais. Anuomet laikiau 10-12 bičių šeimų, o nuo 2001 metų, stipriai pasididinau avilių skaičių, pradėjau mažinti kitus darbus ir pasinėriau į bitininkystę. Maloniausia man, kad bitininkystė leidžia daug laiko praleisti lauke, gamtoje“, – pasakojo pašnekovas.
Prie namų – savitarnos krautuvėlė
Darbšti ūkininkų šeima labai pasitiki žmonėmis. Šis pasitikėjimas ir paskatino įkurti savitarnos krautuvėlę.
Kadangi ūkininkų dažnai nebūna namuose, o medaus mėgėjai jų namus žino, Juozas su Violeta prie savo namų įrengė savitarnos krautuvėlę.
Joje sudėti stiklainiukai medaus, palikta grąža. Atvykę žmonės patys gali savarankiškai apsitarnauti – pasiimti stiklainiuką medaus ir palikti pinigėlių.
Ūkininkai džiaugiasi, kad žmonės yra sąžiningi, pasiėmę medaus, atsiskaito, o krautuvėlė veikia netgi jiems dirbant atokiau, savame bityne.
Nebereikia iš laukų namo bėgti, vos paskambina medaus mėgėjau, gali ir darbus apsidirbti. Savitarnos krautuvėlėje nereikalingas joks gyvas kontaktas. Pats žmogus viską pasidaro savarankiškai.
Relaksacijos namelis atveriamas gan retai
Ūkyje yra bičių relaksacijos namelis, kuriame svečiai gali ilsėtis ir pasijusti tarsi tikrame avilyje. Tačiau relaksacijos namelis svečiams atveriama tik tuomet, kai ūkininkai turi laisvo laiko, o tai pasitaiko labai retai.
„Mudu su žmona pasiginčijame bičių klausimais, bet iš esmės tai ir lemia gerus darbo rezultatus, gausų produkcijos kiekį ūkyje“, – atvirauja Juozas.
Abiems ūkininkams bitės yra ypatingas ir mėgstamas gyvūnas, o darbas ūkyje yra nelengvas, bet malonus.
Juozas neretai savo medumi ir kita produkcija prekiauja mugėse, miesto šventėse. Daug nuolatinių pirkėjų jį atpažįsta Kretingos turguje. Juozo medus ir kiti bičių produktai yra neperparduodami, o į mėgėjų namus keliauja tiesiai iš gamintojo rankų.