Jeigu paklausite, iš kur šis vyras paveldėjo tokį vardą, jis pasiūlys paskambinti tėvams, gal gi jie pateiks paaiškinimą, nes tai tik latvišką skambesį turintis vardas, bet Janis teigia su Latvija nieko bendra neturįs.
Janio šaknys slypi Utenos rajone, tačiau tėvus likimas iš ten nubloškė į Klaipėdą.
Po mokslų Janis pasirinko studijas Sankt Peterburge, – būtent tame mieste, kuriame studijas baigė jo tėvai. Jis teigia, norėjęs studijuoti žurnalistiką, todėl įstojęs į Žurnalistikos fakultetą, rinkodaros ir viešųjų ryšių specialybę.
Praėjusi vasara – sėkmės pažymėta
Žiemomis kanojas skobiantis vyras dabar paskendęs kituose darbuose. Dabar jam – pats karštymetis, nes ruošiamasi ypatingam, pandemijos paženklintam vasaros sezonui: „Nežinios daug ir būtų visai gerai, kad vasara būtų tokia, kaip ir praėjusiais metais. Todėl gyvename tik optimistinėmis nuotaikomis“.
Taigi, Janis net neslepia, kad praėjusių, pandeminių metų vasara jam buvusi tikrai sėkminga. Lietuvoje įkalinti žmonės noriai rinkosi įvairias lietuvių siūlomas paslaugas, tarp kurių – ir pasiplaukiojimą kanojomis.
„Manau, kad tai lėmė du dalykai. Pirmiausia, praeitą vasarą aš iškėliau sau tikslą: jeigu ir ta vasara bus tokia, kaip ir prieš tai buvę keli sezonai, tai toliau tęsiu šį savo užsiėmimą, o jeigu bus blogiau, pagalvosiu apie kitokią veiklą. Kadangi mes įdėjome nemažai pastangų anksčiau, tai patyrėme žmonių antplūdį“, – sako „Wet Weim“ vardu pasivadinusios įmonės įkūrėjas.
Naktinis fast food
Janio siūloma paslauga – plaukimas kanojomis tapo populiariu ne tik tarp tradicinių pasiplaukiotojų, bet ir tarp naktinėjojų.
„Naktinį plaukimą aš vadinu greituoju maistu. Tai greita pramoga miesto žmonėms. Ji tinka ir vietiniams, ir užsieniečiams, ir jaunimui, ir vyresniems, – tinka visoms amžiaus grupėms. O tuos turus, kurie vyksta gamtoje, apibūdinčiau taip, – ten plaukia tie, dėl kurių vyksta didžiausia konkurencija už reklamą. Tai aukštas pajamas gaunantys 30-50 metų žmonės. Jie arba tiesiog domisi aktyviu laisvalaikiu, arba yra užkietėję gamtos mylėtojai, kurie nori dar kažką naujo patirti“, – taip nuolatinius savo paslaugų vartotojus apibūdina pašnekovas.
Pasižvalgius po profesionaliai parengtą „Wet Weim“ svetainę į akis krinta ne tokios ir mažos paslaugos kainos, tačiau nors Janis ir sutinka, kad jų paslaugų kaina nėra maža, tačiau tam turi svarių argumentų:
„Mes realiai konkuruojame tame sektoriuje, kur ir oro balionai. Tikrai nekonkuruojame su baidarių nuoma, nes tai yra visiškai kitas verslas. Kiekvienais metais, nekeičiant vizijos ir nedarant jokių kompromisų mes tą darėme ir pirmieji vaisiai realiai atsirado tik praėjusiais metais, kai žmonės tai suprato. Nežinau, ar dėl to, kad mes tapome labiau žinomais, ar dėl to, kad jų masė didėja, ar dėl to karantino. Man sunku pasakyti, nes aš esu mikroskopinis organizamas, tai man daryti išvadas iš to, kas susiję su makroekonominiais dėsniais būtų nelabai protinga.“
Ima nedaug žmonių
Janis teigia, kad į plaukimą stengiasi neimti daugiau nei 10-ies žmonių.
„8-10 žmonių, keturios kanojos plius gidai yra optimaliausias skaičius. Aišku, atsiranda įmonių, nedidelių kolektyvų, kai pasitaiko daugiau žmonių, tada tariamės atskirai, bet vis tiek imame ne daugiau kaip iki 16 žmonių. Ir kasžin, ar šią vasarą, atsižvelgiant į visus ribojimus, toks skaičius iš viso bus įmanomas“, – svarsto pašnekovas.
Janis neslepia, kad 16-os ar daugiau žmonių grupė jau yra sunkiai valdoma: „Juk nebūna taip, kad surinkus tokią grupę, kolektyvą ar draugų būrį, visi važiuoja savo valia. Kažkas važiuoja dėl kompanijos, norėdamas palaikyti kitus. Tiems žmonėms yra sunkiausia parodyti tą pridėtinę vertę, kurią jie gauna iš tokių kelionių.“
Todėl, sako garsusis kanojų gamintojas, jam labiausiai patinka, kai žmonės jo siūlomas pramogas renkasi sąmoningai, kai jie supranta, už ką jie moka ir tada būna aišku, ko jie nori ir ką galima jiems pasiūlyti.
Lietuviškieji safariai
Sezono metu Janis su grupėmis praktiškai visada plaukia ir pats.
Jis pasakoja, kaip prieš ketvertą metų su Lietuvoje gyvenančiu bulgaru Borisu Belchevu sugalvojo klientams pasiūlyti stebėti paukščius. Tas keliones jie pakrikštijo lietuviškų safarių vardu.
Kanojinininkų maršrutai driekiasi Danės upe, Nemuno delta, Kuršių Nerija, Trakų, Platelių ežerais. Tačiau jų geografija kasmet vis plečiama. Žemėlapyje atsirado karaliaus Vilhelmo kanalas bei Nemunas.
Žygis sraunia ir didele Lietuvos upe, mano įsivaizdavimu, yra labai sudėtingas. Ypač nepratusiems, kurie pirmą kartą sėda į kanoją.
„Tai nėra visiška tiesa. Pateiksiu tokį pavyzdį. Šį rudenį irklavome su dviem vyrais – Pauliumi Paulioniu ir Mariumi Norvaiša. Jie prieš dešimtmetį kelis kartus baidarėmis perplaukė Baltijos jūrą. Jie nesuprato, kur slypi plaukimo kanojomis žavesys. Startavome, tai jie tik po kelių valandų plaukimo teigė supratę, kas tai yra, – kad nereikia niekur skubėti, kad visai nesvarbu tikslas iš taško A į tašką B, bet svarbu mėgautis procesu“, – sakė kanojų gamintojas.
Nauji – gurmaniškieji maršrutai
Tarp naujų maršrutų, kuriuos buvo numatę „Wet Weim“ buvo Švedija, tačiau tai teko nukelti į ateitį: „Šį maršrutą sugalvojome praėjusiais metais. Taip pat sugalvojome ir šį sezoną norime išbandyti maršrutą į Latviją. Jau turime suformuotas grupes. O Lietuvoje turime tokius vienetinius gurmaniškuosius projektus, kai žmonės susiburia ir su virtuvės šefu kartu gamina maistą. Ketiname tai daryti kažkurioje iš Nemuno deltos salų.Turime šefę Jolantą. Laukiame porų, kurios su Jolanta norės pasigaminti kokį nors ypatingą patiekalą. Tam tikroje vietoje gaminame maistą, jį suvalgome ir paskui linksmai irkluojame atgal.“
Kanojininkas sako, kad jo siūloma paslauga orientuota į vidutinę klasę.
J. Žekanis pasidžiaugė, kad šią žiemą jiems pavyko parduoti nemažai dovanų kuponų.
„Kadangi panašių maršrutų ir paslaugų rinkoje yra daug, tai kiekvienas ras sau tai, ko jis nori. Tarkime, tas gastronominis turas atsirado tada, kai pamatėme, kad atvyksta kompanija stebėti paukščių, bet kai kuriems žmonėms tie paukščiai tiesiog neįdomūs. Ir tai yra natūralu. Pagalvojome, – juk ten vis tiek yra gražu ir yra ką veikti. Tada nusprendėme dar ir maistą patiekti. Valgyti skaniai ir gražioje aplinkoje visi mėgsta. Taip ir gimė tas atskiras maršrutas. Žmonės perka dovanų kuponą ir paskui sprendžia, kaip jį panaudoti.“
Populiarūs ir tarp užsieniečių, ir lietuvių
Kalbėdamas apie žmones, kurie plaukia kartu, o gal greičiau tuos, kuriuos jis lydi, pašnekovas pasakoja, kad pasitaiko visko, bet kaip gi tokiose kelionėse be siurprizų. Bet jis stengiasi kiekvieną kelionę vandeniu suorganizuoti taip, kad būtų uždėti tam tikri filtrai, kad tokių žmonių, kurie gali ką nors iškrėsti, patektų kuo mažiau.
„Ne todėl, kad mes jų nepageidaujame, bet tie žmonės ir patys kartais nejaukiai jaučiasi. Taip, būna siurprizų, bet dažniausiai viskas būna vyksta sklandžiai. Būna, kad žmonės atvažiuoja su išankstine nuostata, kai kurie net netiki, kad viskas bus gerai. Kai nesame tikri, nusprendžiame palaukti kuo visa tai baigsis. O tada mūsų keliautojai sako: „Nesitikėjau, kad tiek daug naujo pamatysiu ir sužinosiu“, – šypsosi pašnekovas.
Jis neslepia, kad tokiose kelionėse į alkoholio vartojimą žiūrima itin griežtai.
„Nesu prieš, bet mes aiškiai suvokiame, kad vedame žmones ten, kur yra gylis ir vanduo. O kur vanduo, ten didelė rizika, todėl taikome mūsų pačių nustatytas saugumo priemones. Labai aiškiai leidžiame suprasti, kad pas mus visa tai veikia. Ir mes nežiūrime į visa tai, kaip į pasiplaukiojimą su draugais ten, kur nėra gylio ir krantas yra ranka pasiekiamas. Čia viskas yra kitaip. Todėl jeigu kas ir norėtų paišdykauti, jie to nedaro. Gal kartais ir per rimtai į tai žiūrime, bet pasiteisina“, – sako jau ketvirtąjį plaukimo kanojomis sezoną netrukus pradėsiantis Janis.
Jis neslepia, kad iš pat pradžių ši paslauga buvo daugiau orientuota į užsieniečius.
„Nuo pat pradžių galvojau, kad būtent užsieniečiai yra mūsų auditorija. Ir iš pradžių taip ir buvo. Pirmaisiais metais mūsų klientai buvo tik užsieniečiai, o lietuvių pasitaikydavo tik vienas kitas. Paskui jų atsirado vis daugiau ir daugiau. Vėliau tapome populiarūs Klaipėdoje, o praėję metai iš viso buvo ypatingi“, – pandeminę, būrius lietuvių sutraukusią vasarą prisiminė pašnekovas.
Pats gamina, pats plukdo
Į maršrutą paprastai išplaukia Janio rankomis pagamintos kanojos. Tiesa, kai kompanija gerokai didesnė, tenka ir kokią plastikinę prigriebti.
Iš viso Janis turi 7 pasiplaukiojimams skirtas medines kanojas. Per savo veiklos metus jis pagamino arti 30 kanojų. Didžioji jų dalis yra parduota ir jos išsibarsčiusios po visą Lietuvą.
„Per tuos metus nuolat atsiranda žmonių, kurie porą trejetą metų svarstę ir pagaliau apsisprendę nusprendžia įsigyti kanoją. Jie sako: „Gerai, pagamink tu man ją“. Taip nutiko ir šią žiemą. Žmogus apie ją galvojo porą metų ir pagaliau tam pribrendo“, – juokiasi pašnekovas.
Iš viso šią žiemą Janis pagamino vos dvi kanojas: „Rudenį irgi gaminsiu, nes visada stengiuosi turėti, ką jau galėčiau parduoti iš karto, kas žmogui netektų laukti. Juk pas mus jau taip yra, kad jeigu nėra čia ir dabar, tai niekas ir nelauks. O vasarą tam visiškai neturiu laiko.“
Anot Janio, pradėjus gaminti kanoją reikia bent poros savaičių, kad į tą procesą įsijaustų. Nėra taip, kad prisėstų ir iš karto viskas eitųsi kaip per sviestą, – reikia susidėlioti mintis, rasti įkvėpimo ir štai tik tuomet prasideda darbas.
Greičiau amatas, o ne verslas
Kanojų gamybos J. Žekanis net nevadina verslu, greičiau – amatu: „Man patinka tai, ką aš dirbu. Jeigu atsirastų kažkas ir sakytų, kad duodam tau 100 tūkst. eurų, tai, tiesa sakant, net nežinočiau, ką su tais pinigais daryti. Nebent pasamdyčiau vieną ar kelis žmones, apmokyčiau juos ir kartu gamintume.“
Apie penketą metų kanojų gamyba užsiimantis Janis pastebi, kad šioje srityje jis nuolat tobulėja. Kaskart gamindamas iš pažiūros tą patį daiktą jis galvoja, kaip padaryti jį geriau ir greičiau. Jo žodžiais, kokie bebūtų įgūdžiai, klaidos čia neišvengiamos.
„Pridarai nesąmonių, kurias tenka taisyti ir toliau iš jų mokaisi“, – juokiasi jis.
Šiame regione tokio išskirtinio gaminio amatininkų nėra. Janis teigia girdėjęs apie vieną lenkų šeimą, kuri gamina kanojas.
„Medinę kanoją pagaminti nėra labai sudėtinga, – sako jis, – tai nėra kažkoks kosmosas. Aš darau vien tik kanojas ir manau, kad visai gerai suprantu tai, ką darau. Bet koks meistras, kuris daro laivus arba jachtas, gali ją sukonstruoti. Tik klausimas, vardan ko? Gal kažkam Lietuvoje ir atrodo, kad aš tas kanojas konteineriais eksportuoju, bet taip nėra.“
Laikas slysta kaip smėlis
Tas etapas, kai gaminama kanoja, Janio gyvenimą paverčia kitokiu: „Kai tu ją gamini, nepastebi, kad laikas slysta, kaip smėlis pro pirštus. Pradedi rytą dirbtuvėse, išeini vėlų vakarą. Ir atrodo, kad nieko nepadarei, kad nieko nespėjai, ką norėjai nuveikti ir dienos net nepastebėjai, nes ji tiesiog prabėgo“, – apie tą darbo virtuvę, kurioje iš medienos gimsta vandens žirgas, pasakoja klaipėdietis. Priklausomai nuotaikos, jis kartais dirba tyloje, kartais klauso muziką.
Janio pagamintos kanojos neturi vardų: „Specialiai vardų joms neduodu. Čia ne kokie laivai. Aš kiekvieną jų atpažįstu, nereikia jų specialiai pažymėti.“
Kanojoms tinkamiausią kedro medieną jis perka iš įmonių, kurios užsiima prekyba egzotiška mediena. O ji atkeliauja iš Šiaurės Amerikos.
„Visada užsakovams sakau, kad kanoją dar ir savo anūkams galėsite perduoti, bet viskas priklauso nuo to, kaip jūs ar jie ja rūpinsis. Tai yra daiktas, su kuriuo tenka padirbėti. Mes įpratome, kad yra įvairių rūšių plastikinės kanojos ar baidarės. Ir nesvarbu, koks bebūtų oras, jos tiesiog guli lauke, kur nors po medžiu, geriausiu atveju – po pastoge ištisus metus. Mes lyg ir suprantame, kad tam plastikui nieko nenutiks. Bet nuo saulės, nuo ultravioletinių spindulių jis praranda prekinę išvaizdą. Visada sakau, kad kanojos mes taip nelaikome. Pasibaigus pasiplaukiojimui ją turime ištraukti iš vandens, padėti kur nors ar pakabinti po stogine ant sienos. Tik tada jos ilgai tarnaus“, – tokį patarimą iš Janio lūpų išgirsta kanojų pirkėjai.
Pasak kanojų gamintojo, Kanadoje yra muziejus, kuriame eksponuojamos šimtametės kanojos. Ir jos pagamintos ne iš kedro, bet iš primityvių medžiagų ir visai gerai atrodo. Taigi, viskas priklauso nuo priežiūros: „Jeigu jūs perkate kanoją sau, tai jau kalbama apie tam tikras vertybes. Natūralu, kad jūs jos nenaudosite kaip nuomojamos baidarės, nes tai jau taps jūsų nuosavu daiktu. O kai nuosavas, kaip ir automobilis, tai jūs jo taip nedrošite, kaip „City Bee“.
Pomėgis, kuris nuspalvina gyvenimą
J. Žekanis pasidžiaugia iki šiol tebeturintis vlimaranerio veislės šunį, kurio vardu pavadinta ir įmonė „Wet Weim“: „Šitas barbosas jau bevek 12 metų su mumis gyvena ir išties prailgina mūsų gyvenimą“.
Sukant atgalios jauno vaikino gyvenimo ratą reikia pasakyti, kad kanojos jo gyvenime atsirado neatsitiktinai: „Prieš tai dirbau versle. Bet, matyt, aš radau hobį ir supratau, kad man tai patinka ir pagalvojau, gal įmanoma iš to išgyventi. Galiu čia pripasakoti apie visokias savęs ieškojimo frazes, daug įvairių filosofinių dalykų, tačiau tiesiog atradau tai, kas man patinka. Norėjosi atrasti neužimtą nišą, bet kai ją atrandi, tada keli klausimą, jeigu čia taip gerai, tai kodėl čia nieko nėra? O gal tai niekam nereikalinga ar tiesiog kol kas čia dar nieko nėra?“
Jis sutinka, kad milijonų čia neuždirbsi, bet tuo pačiu kelia klausimą, ar iš viso ir būtent vardan ko to milijono reikia: „Vienu metu supratau, kad aš noriu daryti, tai ką iš tiesų noriu. Mes, kurie darome panašius dalykus, kartais atrodome kiek išprotėję, bet pasaulis nuo to tik spalvingesnis“.