Ši moteris – tikras idėjų kamuolys. Jei agurkai, tai kitaip, jei šamai, tai irgi, jei parduotuvė, tai tokia, kokios dar reikėtų paieškoti. O jeigu ji prabyla apie Kėdainius, tai taip, kad kyla noras juos vėl ir vėl aplankyti.
Kompleksuoja dėl agurkų
Iš Agurkų šventės į susitikimą atskubėjusi parduotuvės „Gurkė“ savininkė Justina pasidžiaugia, kad pirkėjai tiesiog per pusvalandį iššlavė dar vieną unikalų jos sukurtą produktą – agurkinius zefyrus.
Žvalgomės po nedidukę parduotuvę, kurios viduje man nematyti gaminiai: Sakartvelo duona, su įvairiomis uogomis, vaisiais ir net su agurkais pagamintas Šiušvės midus, kraftinės spirito varyklos produktai ir daugybė kitų, akį traukiančių įdomybių.
„Autentišką gruzinišką duoną kepa iš Kėdainių kilę kraštiečiai, kurių šeimoje yra ir vienas gruzinas. Jie gyveno Krakėse, paskui išsikraustė, dabar jų giminaitis tokią duoną kepa Kaune. Iš ten mes ją ir atsivežame“, – pasakoja parduotuvės savininkė.
Justina sako, kad stengiasi pritraukti smulkiuosius vietos gamintojus, o ir jos pačios šeima daug pagamina.
„Juk praktiškai dėl savo gaminių ir atidarinėjome šią parduotuvėlę. Auginame šamus, šalia pradėjome vystyti agurkinę nišą.
Kėdainių kraštas visada garsėjo agurkais, bet nieko iš tų agurkų, neskaitant marinuotų ir konservuotų, nebuvo siūloma. Nutarėme juos reabilituoti ir atgaivinti. Nežinau kodėl, bet dar iki šiol dauguma kėdainiečių kompleksuoja dėl nuo seno mums prilipusio agurkų miesto vardo“, – šypsosi verslininkė.
Idėja patiekti agurkus kitaip Justinai kilo dar tuomet, kai su šamų ūkio gaminiais važinėjo po muges.
„Mes siūlydavome iš Kėdainių atvežtus šamų gaminius, o mums sakydavo: „Na, kokie dar šamai iš Kėdainių, vežkite šen agurkus“. Juokavome, juokavome ir prisijuokavome. Nutarėme, kad reikia imtis ir kažką iš tų agurkų sukurti“, – juokiasi moteris.
Agurkų džemo gimimas
Taip Justina pradėjo galvoti apie gaminį, kuris taptų simboline Kėdainių krašto lauktuve. Ir kad tai būtų madinga, skanu, bet nebūtinai rauginta ar marinuota.
Beje „Gurkės“ parduotuvėje šių produktų ir nerasite.
Moteris ėmėsi su agurkais eksperimentuoti. Taip atsirado unikalusis agurkų džemas.
„Procesas truko ne tiek ir trumpai. Pati viriau ir gal tik iš septintos partijos pavyko atrasti tą skonį, kurio norėjau. Bandžiau agurkų džemą daryti ir su gvazdikėliais, ir su mėtomis, ir su kalendra, bet geriausiai pavyko su čiobreliais“, – pasakojo unikalios idėjos autorė.
Lauktuvių ir dovanų krautuvėlė
Kas neša daugiau naudos: šamai, agurkai ar pati parduotuvė?
Pasak Justinos, visa trijulė – vieno išskirti neišeina. Tačiau vien dėl šamo produkcijos parduotuvės nebuvo verta atidaryti, reikėjo dar ką nors pasiūlyti ir kitus gamintojus priimti.
„Pamažu „Gurkė“ virto ne tik šamo, bet ir kitokių lauktuvių krautuvėle. Tada ir mūsų džemas čia rado vietą. O jis pritraukia nemažai pirkėjų. Dažnas ateina tik dėl džemo, nes yra apie jį girdėjęs ar jau ragavęs, kažkas jiems yra pasakęs, žino, kad tai yra savotiškos lauktuvės iš Kėdainių. Ir aš tuo labai didžiuojuosi, nes specifinių Kėdainių lauktuvių išties trūko“, – sako parduotuvės savininkė.
Agurkų džemas, sako ji, skirtas pasmaližiauti, ant sūrio užsitepti, kartais ir vyno šlakeliu užgerti.
Šamai plaukioja mineraliniame vandenyje
Justinos šeimai priklausančiai „Gurklės“ parduotuvėlei eina dar tik antri metai, o šamų ūkiui – jau penkti.
Šamų ūkyje triūsia ne tik Justina su vyru, bet ir brolis su žmona. Nemažai prisideda ir judviejų tėvai.
Šamus jie augina uždaroje patalpoje. Baseinui naudojamas gręžinių vanduo: „Kai kas sako, kad žuvis iš upės turėtų būti sveikesnė, tačiau mūsų žuvis praktiškai auga mineraliniame vandenyje, o šeriame ją bioorganiniais pašarais. Veterinarijos tarnyba nuolat atlieka tyrimus, tai neranda ten nei antibiotikų, nei hormonų. Šamus ir patys valgome, ir vaikams drąsiai duodame“.
Šamai jų ūkyje auginami iki pusės metų.
Justinos šeimoje užkietėjusių žvejų nebuvo. Idėja gimė galvojant kaip tinkamai panaudoti jiems priklausantį didelį pastatą.
„Tėvai užsiima tradicine augalininkyste. Tačiau žemės ūkis – sezoniškas, o ką tuomet žiemą veikti? Galvojome, galvojome ir prisidarėme darbo“, – juokiasi jauna moteris.
Parduotuvė – dar vienas papildomas darbas. Justina pripažįsta, kad visur suspėti ir visus darbus nudirbti tikrai nėra lengva.
„Reikėjo daug energijos įdėti, kad parduotuvė taip atrodytų, jog būtų jauku, malonu užsukti. Bandome pritraukti pirkėjus ir naujais skoniais, stengiamės atvežti ir pasiūlyti tai, kas ir patiems patinka. Taigi, darbo daug, bet manau, kad verta. Energijos viskam pakanka“, – šypsosi pokalbininkė.
Ji sako dirbanti daug, – ir prie šamų ūkio, ir prie žemės, bet sako, kad jai tai patinka, tai savotiškas jos saviraiškos būdas.
Pasak jos, provincijoje nėra tokių pramogų, kurios atimtų daug laiko, tai jis skiriamas išradinėjant įvairiausius gaminių skonius.
Demonstruodama naujausius gaminius rodo šamo su grybais konservus šmaikščiu „Šamas grybo pripjovė“ pavadinimu.
„Jeigu kas turi draugų, kurie grybą pjauna, reikia jiems padovanoti“, – juokiasi pašnekovė.
Justina sako, kad orientuojasi ir į suvenyrų rinką ir į gurmaniškus poreikius. Ji siekianti pateikti gaminį per istorijas, per pojūčius, per tai, kas traukia ir yra smagu. Todėl nemažai investuojanti ir į pakuotę bei tarą: „Norint visa tai parduoti, reikia taip pateikti, kad būtų patrauklu, netikėta. Negaliu gi kaip paprastus konservus pardavinėti. O šiame rūbe jie jau atrodo kitaip, tarsi koks nors simbolis.
Agurkų džemas yra ta simbolinė lauktuvė. Mums patiems jos reikėjo, patenkinome savo lauktuvių poreikį, o paskui pamatėme, kad ir kitiems to reikia. Lietuvoje kyla vis didesnis poreikis tokiems dalykams. Jeigu miestas atranda savo nišą, pradeda ją propaguoti, tai iš tiesų visada bus žmonių, kurie tai pirks“.
Agurkas prie kavos
Dar vienas Justinos sukurtas gaminys yra pagamintas iš šalčiu išdžiovintų, kitaip liofilizuotų agurkų. Moteris sako, kad pats likimas ją suvedė su vienu Babtų sodininkystės instituto profesoriumi, kuris užsiima liofilizavimu.
„Nuvežėme jam agurkų ir jis juos liofilizavo. Tada pradėjau galvoti, ką su tuo daryti. Nusprendėme, kad tai turėtų būti irgi desertas, tai juos apvilkome mėtomis pabarstytu šokoladu. Gavosi toks kėdainietiškas agurkas prie kavos“, – dar vieną savo produktą pristatė Justina.
Ji juokiasi, kad Kėdainiuose pačiam nebūtina agurkų auginti, bet jų gauti labai lengva.
„Nežinau žmogaus, kuris nepasakytų, kur jų būtų galima gauti. Tradicijos nesikeičia“, – šypsosi pašnekovė.
Daugiausia produkcijos pagaminama liepos mėnesį, nes tada palankiausia agurkų kaina. Tiesa, gamybos paslaugas Justina užsakinėja, nes kitaip visko nespėtų.
„Generuojame idėjas ir dar duodame darbo kitiems“, – sako jaunoji verslininkė.
Žalsvas, gaivus ir saldus
Naujausias šių metų gaminys yra agurkų zefyrai.
„Seniai apie tokį desertą galvojau. Agurkas zefyrui suteikia gaivumo. Pavyko pasigaminti bandomąsias partijas, radau merginą, kuri mielai man teikia gamybos paslaugą“, – naujausiu savo produktu didžiuojasi jo autorė.
Ji pasakoja, kad per Agurkų šventę šio šviesiai žalsvo delikateso neliko per pusvalandį.
Moteris jau audžia dar vieną kūrybinę mintį – pikantiško gaminio, susijusio su liofilizuotais agurkais, receptą. Tačiau sako, kad apie jį dar anksti kalbėti, nes jis dar tik bandomas.
Kaip ir agurkų, taip iš šamo receptūras kuria ji pati, o paskui degustuoja visa šeimyna, kuri išsako nuomonę ir priima sprendimą.
„Šiaip aš nemėgstu gaminti, bet kurti patinka. Su šeima susėdame, ragaujame, net surašome, kas kam patiko, įvertiname skonį, kvapą ir tada spendžiame, gaminti jį ar ne“, – apie tradicija tapusias šeimynines degustacijas pasakoja moteris.
Ji sako, kad netgi ruošė šamą su levandomis. Tikėjosi egzotiško skonio, bet skonis nuvylė.
Pasak pašnekovės, ne tik jai, bet ir pirkėjams patinka šamas, paruoštas su kalendra.
„Šamas yra švelnaus skonio, neutralaus kvapo, todėl jam reikia suteikti aštrumo“, – dalijasi moteris.
Reikia žengti pirmą žingsnį
Justina sako, kad jai niekada nesinorėjo gyventi toliau nuo Kėdainių. Bet gyvenant šiame krašte pramogas arba turi susikurti pats, arba kažkur važiuoti: „Norisi, kad čia daugiau žmonių liktų, todėl organizuojame įvairius renginius, ekskursijas, žygius aplink Kėdainius, nes mums ir patiems to norisi. Ir kuo daugiau darai, tuo daugiau žmonių pažįsti. Atsiranda daugiau minčių, idėjų. Nereikia savęs blokuoti“, – kalba aktyvi moteris.
Ji teigia neturinti jokių išankstinių nuostatų, kad Kėdainiai – tik mažas miestelis, kad savivaldybė nieko neleis ar Lietuvoje nieko padaryti neįmanoma.
„Reikia viską daryti ir niekam neleisti uždrausti. Sakau visiems: jeigu kokia mintis kilo, pradėjai apie kažką svajoti, reikia dar šiandien, šiuo momentu kažką dėl to padaryti, pasidomėti ar atlikti kokį veiksmą ir tą idėją užkurti. Reikia tiesiog nebijoti ir žengti pirmą žingsnį“, – tokia gyvenimo filosofija vadovaujasi jauna moteris.
Ji juokiasi, kad kol kas nepasisekusių idėjų jos gyvenime dar nepasitaikė.
Ieško lauktuvių ir dovanų
Moteris džiaugiasi, kad „Gurkė“ tapo savotiška dovanų ir lauktuvių krautuvėle.
„Džiaugiamės, kad užėmėme tą nišą. Be jokios abejonės, prieš prekybos centrus mes pralaimime ir kitaip niekada nebus. Vadinasi, turime kažką padaryti kitaip ir daug geriau. O mažame mieste turi dar daugiau kūlversčių padaryti, kad įrodytumei, jog tai yra verta dėmesio. Žmonių piniginės čia yra plonesnės, o produktas ar Vilniuje, ar čia tiek pat kainuoja, taigi kėdainiečiui dar daugiau ryžto reikia ateiti ir įsigyti tą gaminį“, – svarsto verslininkė.
Ji sako, jog norėtųsi daugiau mokesnių žmonių ir džiaugiasi visais, kas ateina: ar močiutė, ar diedukas, kurie sako važiuosią pas anūkus ir perka kažką simboliško.
Justina ne tik priima įdomesnius kitų gamintojų produktus, bet josios šamų konservai ar agurkų džemas gula į kitų parduotuvių lentynas: „Mūsų produktų įvairiose nišinėse parduotuvėlėse ir Šilalėje, ir Mažeikiuose, ir Pasvalyje. Susidraugaujame ir tiekiame“.
Ji pastebi, kad atsiranda vis daugiau ją kopijuojančių: „Atvažiuoja pasisemti minčių, pažiūrėti ką mes čia turime. Juos domina ir parduotuvės idėja, ir produktai“.
Pasak Justinos, standartinė įprastinė dienos apyvarta parduotuvėje siekia apie 300 eurų. Bet būna dienų, kai prekių parduoda ir už tūkstantį. Dažniausiai taip nutinka prieš šventes.
„Didesnėje parduotuvėje tokia apyvarta atrodytų juokinga, bet mums užtenka“, – sako „Gurkės“ savininkė.
„Gurkėje“ darbuojasi ir kelios pardavėjos.
„Smulkiame versle ir du darbuotojai yra nemažai. Džiaugiuosi, kad nors keliems žmonėms galiu duoti darbo ir jie gali transliuoti mano idėjas“, – sako jaunoji verslininkė.
Keliasi anksti
Justina iš Kėdainių krašto buvo išvykusi tik trumpam – į Kauno technikos universitetą studijuoti anglų kalbos. Po studijų grįžo atgalios ir kurį laiką vienoje, su žemės ūkiu susijusioje bendrovėje dirbo techninės anglų kalbos vertėja.
„Po dukros gimimo tiesiog persimainė mintys. Po dekreto taip ir negrįžau į darbą. Kita vertus, sėslus darbas man netinka“, – įsitikinusi moteris.
Šamų ūkis, parduotuvė, naujų produktų gamyba atima daug laiko, todėl moteris griežtai planuojasi darbus.
„Keliuosi anksti, penktą ryto. Iš pradžių buvo sunkoka, bet darbai vilkosi, tai prisiverčiau ir pradėjau anksti keltis. Anksčiau visur vėluodavau, būdavo pačiai nepatogu. Dabar daug darbų padarau iki aštuntos valandos ryto ir tuomet jau galiu kitą darbo dienos dalį būti be įtampos. Taigi, kol kiti miega, mes dirbame“, – apie naujai susiformavusius įpročius pasakojo moteris.
Ji sako pradedanti dirbti jau nuo sekmadienio, nes pirmadienį reikia suruošti ir išvežti šamų ūkio produktus. Todėl sėda rašyti sąskaitų, planuoti savaitės darbus.
Ekologiški šamai
Paklausta, kaip klostosi santykiai su kontroliuojančiomis valdžios institucijomis, moteris neslėpė:
„Iki šiol viskas vyko sklandžiai. Sakydavau, kad Veterinarijos tarnyba atlieka savo darbą taip, kaip ir privalo. Bet šiais metais labai sunkiai pridavėme naują, nedidelį, bet mums labai reikalingą šamų ūkio cechą. Ir neradome priežasčių, kodėl viskas taip stringa. Svarbiausia, kad patys, savo lėšomis įsirengėme. Kiek uždirbome, tiek investavome. Nors ir galėjome, bet niekur neprašėme paramos“, – kalbėjo jaunos ūkininkės statusą turinti moteris.
Sakė, mielai siūlytų šamą kaip ekologinį produktą, bet Lietuvoje nėra praktikos sertifikuoti pastatuose auginamos žuvies.
„Mes atitinkame visus reikalavimus – naudojame ir tinkamą vandenį, ir pašarus. Bet kažkam nėra noro veltis į tai, nes tai yra naujas dalykas. Mums sako: „Jei jūs kur nors Amerikoje surasite analogą, paruoškite mums dokumentus ir mes pagalvosime. Bet aš dar neradau tam laiko“, – kalbėjo Justina.
Tėvai įpratino dirbti
Justina džiaugiasi, kad jų šeima – vieninga ir tvirta kaip kumštis.
Tėvai nuo vaikystės ją su broliu mokė darbštumo.
„Kai visa vaikystė prabėga kaime sunkiai dirbant, daug išmoksti. Tėvai pradėjo ūkininkauti netrukus po nepriklausomybės paskelbimo, tai savo vaikystę prisimenu su grėbliu ar kauptuku rankose. Ir dėl nieko nesigailiu, tik džiaugiuosi, nes toji patirtis dabar labai naudinga.
Per Agurkų šventę įkalbėjau savo septynmetę dukrą, kad ji man padėtų. Noriu, kad ji matytų, kaip dirba tėvai, būtų sumani ir žinotų, kaip atsiranda pinigai, kad reikia dėti nemažai pastangų. Nes šiuolaikiniai vaikai nebemato darbo“, – įsitikinusi jaunoji verslininkė.
Nupiešė miesto logotipą
Parduotuvės siena išmarginta pačios Justinos sukurtu Kėdainių logotipu.
„Buvo metas, kai tais pačiais metais su Kėdainiais buvo siejamos dvi baisios, – ir Mantuko, ir Ievos Strazdauskaitės – nužudymo istorijos.
Man buvo taip skaudu skaityti komentarus apie miestą, kurio tokia turtinga istorija, kuris turi tokį paveldą. Buvo tokių, kurie sakydavo, kad šį miestą reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, Bet juk ne mes tai padarėme, visur baisių dalykų pasitaiko“, – tokiu požiūriu piktinasi moteris.
Justina svarstė, ką daryti, kad žmonėms paskleistų kitokią žinią apie Kėdainius.
Prisėdusi vieną dieną ji nupiešė Kėdainius simbolizuojantį ženklą.
„Viršutinė dalis reiškia dabartį, kurią dar šlifuojame, štrichuojame, piešiame, kur dar vyksta virsmas.
O žemiau – antroji pavadinimo dalis – ainiai. Šis žodis turi gilią prasmę“, – demonstruodama dar vieną savo kūrinį pasakojo Justina.
Prieš tradicinį „Broma jazz“ festivalį ji užsakė partiją marškinėlių su šiuo logotipu, tai jų kaipmat neliko. Juokiasi, net nuo savęs nusivilkusi atidavė.
„Marškinėlius perka ir įvairūs kolektyvai, ir šeimos. Matyt, žmonėms to reikia“, – svarsto verslininkė.
Čia pat kabo marškinėliai ir su užrašu „Jonušava“, nes Kėdainiai susiformavę iš dviejų miestų – Kėdainių ir Jonušavos, kurį įkūrė čia dvarą turėjęs Jonas Radvila.
„Esame įsikūrę šalia turgaus, kuris yra vienas seniausių Europoje. Nenutrūkstama veikla jame vyksta nuo XVI a. pabaigos. Visada ta aikštė gaudė nuo prekybininkų šnekų, arklių kanopų kaukšėjimo. Todėl džiaugiamės, kad mes įsikūrėme simbolinėje vietoje. Todėl istoriją stengiamės šiek tiek pajudinti, priminti, nes tai yra dalykai, kuriuos reikia gerbti ir jais didžiuotis“, – sako savo miestui neabejinga kėdainietė.