Iš tauriųjų metalų kaldinami liturginiai reikmenys, žmonės meldžia Dievo palaimos ir sveikatos, prie šventųjų paveikslų kabindami votus. Nuo seno tikima magiška brangakmenių galia. Todėl papuošalas turi ne tik estetinę, menine vertę – jame užkoduota laimės formulė, jis turi nešti sėkmę, apsaugoti nuo piktų žvilgsnių, o kartu ir puošti jo savininką.
O kas skatina pasirinkti auksakalio profesiją? Atsakymo į šį klausimą ieškojome Klaipėdoje, auksakalio Viktoro Sitalo dirbtuvėse.
Pasidalinti su pasauliu
Vos pravėrus Viktoro Sitalo dirbtuvės duris, mus pasitiko raminančios, klasikinė muzikos skambesys. Juvelyras Viktoras Sitalo dirbo šeštadienį. Aukso kalvėje akį traukė gausybė smulkių metalo apdirbimo įrankių, vaško drožlės, šlifavimo mašinos, tauriųjų metalų lydymo krosnys – visa tai reikalinga auksakaliams.
Tik šio amato žinovai nusimano apie visų šių įrankių panaudojimą, prasmę ir reikšmę. Na, o juvelyras, dizaineris Viktoras Sitalo mielai sutiko mums papasakoti apie šį ypatingą amatą. Smalsavome, kas paskatino pasirinkti šią profesiją?
„Vaikystėje mano tėvai pamatė, kad mėgstu ir moku piešti, leido mane į vaikų dailės mokyklą, pamažu augo ambicijos kurti, tobulėti. Norėjosi nupiešti kaskart vis geriau. Po vidurinės mokyklos baigimo buvo planuojama tęsti mokslus Sankt Peterburgo (anuomet dar Leningrado) amatų mokykloje, kur buvo ruošiami restauratoriai – medžio drožėjai. Tačiau 1989 m. besikeičianti politinė padėtis, artėjanti nepriklausomybės banga skatino rinktis studijas Lietuvoje, Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Svarsčiau apie kalvio profesiją, tačiau mane labiau traukė smulkūs darbai, o ir pažiūrėjus į masyvias kalvių rankas – joms nė iš tolo neprilygau“, – juokavo rodydamas savo delnus pašnekovas.
Anuomet, dar būsimas auksakalys baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą ir įgijo meninio metalo apdirbimo meistro-dailininko specialybę. Viktorui čia įgytų žinių nepakako, todėl 2001 – aisiais išvyko į Vokietiją tęsti mokslų Pforzheimo profesinėje auksakalių mokykloje. 2003 m. grįžęs į Lietuvą, pradėjo profesinę veiklą, nuo 2004 iki 2011 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 2011 m. inicijavo Klaipėdos auksakalių cecho įkūrimą, kuris gyvuoja iki šių dienų.
Pastaruoju metu Klaipėdos auksakalių ceche yra generuojama idėja – atskleisti XX a. pokario epochos Klaipėdos auksakalių istorijas. Papasakoti apie jų amatą, koks jis buvo 1945-1990 m. Apie to meto juvelyrikos madas, totalitarinės santvarkos ir kūrybos santykius, išsaugoti auksakalių istorijas ir pasidalinti jomis su pasauliu.
Pasinerti į pasaką
Viktoras Sitalo atviravo, kad vienas įspūdingiausių ir bene brangiausių jo sukurtų papuošalų yra žiedas – „Saulės spindulio bučinys“. Jis buvo kuriamas 2009 m. „HRD Awards“ juvelyrinių dirbinių su deimantais konkursui, vykusiam Antverpene, Belgijoje.
Konkursas pakvietė pasaulio papuošalų dizainerius panirti į pasakų pasaulį ir kurti juvelyrinius dirbinius tema „Seniai seniai, neatmenamais laikais... mano mėgstamiausia pasaka“.
Auksakalys sukūrė žiedą „Saulės spindulio bučinys“, įkvėptą H. K. Anderseno pasakos „Išdidi obels šakelė“.
Žiedas yra pagamintas iš baltojo aukso, papuoštas 181 deimantu, kurių bendras svoris yra 5,43 karatai. Paslaptingą žiedo branduolį supa obels žiedai, o obelis Lietuvoje yra vienas iš amžinybės, o kartais ir gundymo, smalsumo, pažinimo troškimo simbolių.
Šis kūrinys lietuviui menininkui pelnė tarptautinio konkurso laureato vardą. Žiedas laikomas juvelyro kolekcijoje.
Teiravomės, ar konkurso laureato vardas suteikė apčiuopiamos naudos ar tik garbę?
„Tai buvo naudinga viešumo prasme, pasirodė publikacijos spaudoje, buvau kviečiamas į televiziją, apie mane sužinojo daugybė žmonių visoje Lietuvoje ir už jos ribų, o tai neišvengiamai turi įtakos ir užsakymų kiekiui. Daugelis menininkų kuria nebūtinai dėl finansinės naudos, labai svarbus ir moralinis pripažinimas“, – atviravo Viktoras.
Net iš dantų karūnėlių
„Aukso Kalvėje dirbame dviese – aš ir mano kolega Linas Jakumas. Esame ir bendradarbiai, ir tam tikra teigiama prasme konkurentai. Kiekvienas turime savitą kūrybos braižą, savo klientus. Mūsų darbai yra gana skirtingi, juos galima pamatyti Aukso kalvės tinklalapyje, tad užsakovai jau prieš ateidami žino, ko tikėtis iš meistro, jie renkasi pagal savo skonį. Manau, kad kuriantiems ir savo darbą mylintiems žmonėms visada užteks vietos po saule“, – atviravo pašnekovas.
Taurieji metalai atkeliauja į dirbtuvę dviem būdais – žaliava perkama iš patikimų, sertifikuotų tiekėjų, arba iš užsakovų priimamas jų atsineštas aukso laužas. Kartais – palankesne kaina siūloma žaliavą įsigyti lombarduose. Meistrai su aukso, brangakmenių kasėjais tiesioginio kontakto nepalaiko, nes, anot Viktoro, tai atimtų labai daug laiko. O jų kuriami papuošalai nėra serijinė gamyba, todėl šiek tiek užtrunka, kol sukuri, suderini su užsakovu ir pagamini.
Realiausia užsakymo sulaukti per mėnesį, toks yra nusistovėjęs terminas, sakomas užsakovui, bet galima pagaminti ir greičiau, tarkime – per savaitę, jei jaunavedžiams skubiai prireikia vestuvinių žiedų.
Juvelyras rodė pastaruoju metu gaminamus auksinius auskarus su deimantais. Jie kainuoja apie 790 Eur, bet jei akmenukai būtų mažesni, auskarų kaina taip pat mažėtų. Jis tikino, kad rinktis prabangų rankų darbo papuošalą gali ir nebūtinai turtuoliai.
„Gaminame papuošalus iš bet kokios aukso turinčios žaliavos, jaunoms, besikuriančioms šeimoms padedame sutaupyti – iš atnešto šeimos aukso laužo – nutrūkusių grandinėlių, močiutės auksinių dantų karūnėlių – jei reikia iškrapštome ir dantų likučius. Gaminame unikalius, vienetinius juvelyrinius dirbinius, pagal žmogaus poreikį, norą ir finansines galimybes. Visas priimtas aukso laužas yra chemiškai išgryninamas, todėl Aukso kalvėje gimsta visai naujas kūrinys.
Mūsų papuošalas – ne serijinė gamyba, todėl dažnai vestuviniai žiedai būna šiek tiek sunkesni ir atitinkamai tvirtesni už tuos, kurie gaminami masiškai.
Į mus kreipiasi tie, kurie nori kažko įdomesnio, siekia turėti unikalų papuošalą, skirtą būtent jiems. Prieš ateidami atsineša patinkančių gaminių pavyzdžius. Neretai tenka tapti ir psichologais, ieškoti kompromisų, derinti poreikius su galimybėmis.
Prieš keletą metų buvome taip pat susidūrę su gana įdomia tendencija. Mūsų žmonės daug keliavo po egzotiškas šalis, iš jų parsiveždavo brangakmenių, kuriuos norėdavo panaudoti kuriant papuošalą. Deja, dažnai paaiškėdavo, kad akmenys itin prastos kokybės, arba net netikri, gerai pagamintos imitacijos. Tuo metu nusprendėme, kad su kliento atneštais brangakmeniais nedirbsime. Norime, kad mūsų papuošalai tarnautų ilgai, būtų tikri, kokybiški ir unikalūs“, – pasakojo apie savo amatą juvelyras.
Ar auksas tikras?
Teiravomės, kaip nustatyti, ar auksas yra tikras, nesufalsifikuotas. Patyręs meistras atsakė, kad kai kuriais atvejais nustatyti, iš ko pagamintas papuošalas, galima pagal svorį, vos pakilnojus papuošalą savo delne. Gaminiai iš lombardo dažnai būna prabuoti. O jei įtarimų kelia spalva, praba, tuomet yra kreipiamasi į VĮ „Lietuvos prabavimo rūmus“, Klaipėdos filialą. Plika akimi metalo cheminės sudėties nepamatysi. Nunešus gaminį ten, galima tiksliai nustatyti jo prabą ir cheminę sudėtį.
– Dirbate su labai brangiomis medžiagomis – auksu, deimantais, safyrais, smaragdais, kitais brangakmeniais, ar nebaisu sugadinti gaminį?
– Karjeros pradžioje tokių baimių būdavo, bet turėjome jau tada per jas peržengti. Dabar esu sukaupęs nemažai patirties: darydamas gaminį tiksliai žinau galimas pasekmes, imuosi visų atsargumo priemonių, nes puikiai žinau savo galimybių ribas.
Pasak meistro, šie metai gana sudėtingi. Dėl viruso sustojo arba atidedamos vestuvės, didesni renginiai. Sumažėjo užsakymų ir juvelyrams. Karantino pradžioje buvo pakilusios žaliavos – aukso kainos, bet dabar rinka stabilizavosi.
Parodose, menininkų simpoziumuose, Viktoras tikino dalyvaująs gan retai. Kadangi juvelyrikoje naudojama brangi žaliava, čia šiuo atveju negalima kurti „meno menui“. Kiekvienas dirbinys turi tarnauti žmogui, kuris jį nešios. Todėl kurti, vien dėl kūrybos, kurią neaišku kas nupirks, – per didelė prabanga. Pagrindiniai užsakovai yra Lietuvos gyventojai ar į Lietuvą sugrįžtantys tautiečiai.
Be abejo, menininkui norėtųsi patekti ir į kitų šalių rinkas.
Ką patartumėte užsakovams?
„Kartais manęs klausia, kaip pasirinkti tinkamą papuošalą. Moteris nedvejodama atsakys, norinti to, kuris gražiausias. Vyras labiau pasikliauja logika ir sveiku protu, kurie padeda jam išsirinkti papuošalą – patogų, praktišką, perteikiantį gerą skonį ir dosnumą, papuošantį išrinktąją pačiu geriausiu būdu.
Visą sudėtingą koncepciją klientai dažniausiai trumpai apibūdina žodžiu „gražu“. Į šią sąvoką sutelpa skirtingi, dažnai net vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Žiedas, turi būti tvirtas, kad išlaikytų savo formą, ir tuo pačiu būti patogus nešioti bei spinduliuoti harmonija.
Savo klientams visada rekomenduoju baltąjį paladinį auksą, kuris yra kiek brangesnis nei Lietuvoje vis dar įprastas baltasis nikelinis auksas.
Mano karjeros metu pasitaikė du atvejai, kai nikelinis auksas sukėlė alergiją, abiem atvejais teko perdaryti moteriškus vestuvinius žiedus.
Dabar visiems rekomenduoju rinktis paladinį, garantuojantį, kad nekils jokių alerginių reakcijų.
Papuošalas – tai kūrinys, į kurį auksakalys sudeda visas savo žinias, visus savo sugebėjimus, visą savo patirtį bei meninį skonį – žodžiu, visą save, todėl jis privalo būti patvarus, unikalus, nešti sėkmę.
Papuošale visada galima išgraviruoti vardą, palinkėjimą, sėkmę nešančius žodžius. Juk juvelyrikos dirbinys ne vien papuošalas – tai visada truputėlis magijos “, – tikino auksakalys.