Jis gali nukaldinti viską: tvorą, laiptų konstrukcijas su įmantriausiais augaliniais motyvais ar net medžioklės scenomis, turėklus, baldus, pavėsines. Jo rankos gali pagaminti ne tik masyvius metalo gaminius, bet ir plačiai buityje naudojamus daiktus – šašlykines, šviestuvus, turėklus.
Penkių kilogramų kūju
Gražiausi dalykai prasideda nuo pačių mažiausių dalykėlių, net smulkiausių elementų visumos. Namai, balkonų apvadai, parko skverai, šriftas, kuriuo užrašyti gatvių pavadinimai, suoliukų forma, ar gyvenamųjų namų kiemai, kuria savotišką miesto veidą. Visų šių elementų dėka, miestas, gyvenvietė ar kaimas įgauna savitumo, yra atpažįstamas, už kažką mėgstamas, už kažką kritikuojamas.
Tvarkinga, išpuoselėta sodybos aplinka traukia žmones. Ji yra sėkmės, gerbūvio, estetikos garantas, todėl kiekvienam kraštui labai svarbūs jo amatininkai, puoselėjantys tradicijas, vertybes ir senuosius amatus.
Amatininkai – kūrybinės profesijos žmonės. Jie – tai šalies, krašto vertybė. Jų darbai garsina ne tik savo miestą ar miestelį, regioną, reprezentuoja savo šalies vardą ir už jos ribų.
Kalvio Artūro Lučinsko darbų yra iškeliavę ir į Švediją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Graži tvora, balkono turėklai kuria jaukumą namuose ir aplink juos.
Iš Žemaitijos sostinės kilęs kalvis A. Lučinskas atvirauja, kad jo kalvėje gimsta ilgaamžiai, patvarūs, o svarbiausia – iš visos širdies nukaldinti – rankų darbo gaminiai.
Savo dirbtuvėse jam kartais tenka pamojuoti net dešimt kilogramų sveriančiu kūju, kuriuo užsimojus – net žemė dreba. Laimei dirbtuvės yra kiek atokiau nuo miesto, tad metalo kaukšėjimas, žaizdras, kuriame išsilydo metalai – niekam netrukdo pasinerti į kasdienę rutiną.
Išmokė draugas
Kalvystės amatas – reikalauja žinių ir patirties, turi pajaust, kaip lydosi metalai.
„Nėra taip, kad atėjau, pamačiau ir pradėjau. Pradžių pradžia – nuo paprasčiausio geležiuko sulenkimo, vėliau po truputėlį darbai sudėtingėja. Šio amato mane išmokė draugas Dainius Varnelis. Pradėjau dirbt pas jį dirbtuvėse prie žaizdro, o vėliau – surinkinėjau gaminius. Viena pirmųjų rimtesnių mano kalviškų užduočių buvo kalti bumbulus. Pavyko iš pirmo karto. Draugas man pasakojo, kad ir dailės mokslus baigusiems meistrams apvalią formą išgauti gana sunku, būna ji ir panaši į slyvą. Daug metų praleidau dirbdamas skirtingose įmonėse, kol pagaliau išdrįsau pradėti dirbti sau.
Kalvystė – ypatingas, daugelį specialybių apjungiantis amatas – čia ir menas ir kūryba, ir sunki fizinė veikla. Reikia būti ir suvirintoju, ir architektu ir dizaineriu. Su klientu vyksta derinimas kartais mėnesį, o kartais dar ilgiau. Reikia viską tiksliai atmatuoti. Būna, kartais padarai – užsakovai apsikabina, kartais pasitaiko ir reiklesnių. Daugelis prekybos centrų tvoreles gamina iš tuščiavidurio metalo, ko niekada nedarys save gerbiantis meistras, nebent klientas paprašytų, siekdamas susimažinti biudžetą“, – akcentavo savo gaminių patvarumą kalvis.
Kiekviename kalvės kampe – po priekalą
Šiuo metu Artūro Lučinsko kalvėje yra 4 priekalai. Jie čia išdėstyti kiekviename kalvės kampe –specialiai, kad nereikėtų po visas dirbtuves nešioti gaminio, yra trys kūjai.
Artūras pirmąjį savo priekalą įsigijo iš kalvio, kuris turėjo jų kelis, tačiau įdomiausia istorija nutiko su antruoju.
„Radau skelbimą, kad parduodamas priekalas Plungėje, susisiekiau su pardavėju, paaiškėjo, kad priekalas parduotas, kiti pirkėjai jau buvo pravedę avansą.
Nusivyliau, kad gero daikto negavau. Bet, praėjus vos keliems mėnesiams, su manimi susisiekė tas pats plungiškis ir paklausė, ar nenoriu pirkti priekalo. Pasirodo – pirmieji pirkėjai neatvažiavo pasiimti šio daikto, o buvęs kalvis jau turėjo išsikraustyti, nes buvo pardavęs namus. Greitai nuvykau, susipažinome, paaiškėjo, kad priekalo savininkas taip pat Lučinskas – Artūro bendrapavardis, o jo žmona jaunajam kalviui buvo odinę striukę siūdinusi“, – priekalo įsigijimo istoriją iš bendrapavardžio kalvio pasakojo amatininkas.
Telšiškis tikino, darbui skiriamo laiko neskaičiuojantis. Jis džiaugėsi, kad jo paties pėdomis seka ir sūnus, kuris pamažu iš tėvo mokosi šio amato.
Ne Šiaurės elnius, o europinius
Pasiteiravus, ar savo gaminius eksponuojantis parodose, jis apie parodas buvo nusiteikęs gana skeptiškai.
„Į parodas nevažiuoju, nors ir kviečia. Mano galva, neverta tam skirti laiko. Jei reikalinga gaminių reklama – geriausia ji iš lūpų į lūpas. Tarkim LITEXPO parodos vyksta po 2-3 dienas, tenka nemažai susimokėti už vietą. Šiuo atveju išsileidžia pinigai ir susigaišta ir laikas. Gerai padarius vienam žmogui, rekomendacijos greitai mažame miestelyje pasklinda ir be parodų“, – paaiškino pašnekovas.
Jo nuomone, svarbiausia šiame darbe „pagauti“ tai, kaip metalas „vaikšto“. Tuomet viskas pavyksta, darbas vyksta lyg ir automatiškai.
„Rankų darbas visai kitoks, nei krautuvinis. Parduotuvėje yra gražių išlietų detalių, jas galima priderinti, įkomponuoti – bet tai tik standartinis gaminys, liaudiškai tariant „štampovkės““, – sako meistras.
Kalvis gali iškalti unikalų vienetinį dirbinį, pagal užsakovo poreikį ir fantaziją. Jis pasakojo, jog vienam medžiotojui iš Švedijos gaminęs laiptų turėklus. Jie turėjo būti per 2 aukštus. Užsakovas pats mėgo medžioti elnius, o švedo žmona – žavėjosi žirgais.
„Siunčiau eskizus, derinome darbus. Pirmame aukšte turėklus puošia elnio galva, o antrame – žirgai. Nusiuntus eskizus, teko koreguoti elnio ragų formą, kadangi švedas medžiojo ne Šiaurės elnius, o Europinius. Naršiau internete, ieškojau tinkamiausios ragų išlenkimo formos. Tikrai supratau, kad užsakovas buvo teisus Šiaurės elniai nuo europinių skiriasi“, – apie unikalų projektą pasakojo A. Lučinskas.
Šis gaminys – vis dar meistro dirbtuvėse, nes montuoti jis turėjo vykti į Švediją kovo viduryje, deja, tenka laukti karantino pabaigos
Reikia dirbti su galva
Meistras atviravo, kad dabar kalvystės dirbinius užsisako ir vidutines pajamas uždirbantys žmonės, savo aplinką tvarko ir kaimo vietovėse įsikūrusios šeimos, kurios pamažu atsisako auginti bulves ar pupas, pasisodina veją, užsisako unikalius rankų darbo gaminius savo namams – balkonus, tvorą, vartus. Kalvis rekomendavo negailėti resursų laiko gaminio cinkavimui. Tuomet prasitęsia ir metalinio gaminio tarnavimo laikas. Jei metalas padengtas paprastais dažais, jis laikys, bet cinkuotas, apdirbtas – bus gerokai atsparesnis.
„Kriziniu laikotarpiu – pirmiausia žmonės galvoja apie duoną, kiti dalykai antrame plane. Buvo klientų, kurie baiminasi užsisakyti darbus dėl sustojusių verslų, neaiškios finansinės padėties“, – atviravo meistras. Pasiteiravus mitas, ar faktas, jok kalvio delnai lyg lopetos, pašnekovas nusijuokia – „aš ir pats nesu milžinas, hmmm... rankos, kaip lopetos – tikrai ne“.
Smalsavome, ar darbas su metalais, didžiuliais kūjais labai sunkus fiziškai darbas?
„Na žinote, prie visko pripranti. Bet visų pirma reikia dirbti su galva – vien jėga nieko nepasieksi. Galva mums kiekvienam ir duota, kad padėtų įgyvendinti sumanymus, spręsti problemas“, – akcentuoja talentingas Žemaitijos sostinės kalvis Artūras Lučinskas.