„Istorijos laboratorija“: kaip istorikai pranašauja ateitį?

Netiesa, kad istorikams rūpi tik praeitis. Istorikai gali pažinti praeitį ir nagrinėdami ateitį. Visas įmanomas ateitis, kurias kas nors kada nors pranašavo, planavo, išsvajojo ar susapnavo. Tokios pranašystės, planai, svajonės ar sapnai galėtų būti apibendrinti vienu žodžiu – vizijos, į kurias nusitaikę istorikai mėgina suprasti, kuo praeities visuomenė gyveno, ką vertino, ko troško, su kokiomis problemomis susidurdavo.

XX amžiaus Lietuvos istorija taip pat kupina tokių vizijų. Mokslininkai, politikai, menininkai, inžinieriai, visuomenės veikėjai ar tiesiog svajotojai yra palikę begalę idėjų, kaip turėtų būti kuriama Lietuva, kaip pagerinti jos gyvenimą, kaip spręsti svarbiausias problemas. Būta daug ir priešingų vizijų – primestų svetimų, okupacinių jėgų, kurios siekė sunaikinti Lietuvą, nepaisyti jos gyventojų norų, nukreipti šalies raidą tokiu keliu, apie kurį niekas nebuvo sapnavęs net košmaruose.

Ką XX amžiaus Lietuvoje ir Lietuvai kurtos vizijos mums pasako šiandien apie šio permainingo šimtmečio istoriją, jos visuomenę, gyventojus? Ko troško ir kokią Lietuvą norėjo kurti lietuviai, o kokius planus čia puoselėjo svetimo jėgos? Kaip tai, kas buvo planuota, bet niekada neišsipildė, veikė žmonių gyvenimą, mąstymą, tikėjimą ar netikėjimą ateitimi?

Apie tai kalbėsis trys Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikai – doc. dr. Marija Drėmaitė, dr. Norbertas Černiauskas ir dr. Tomas Vaiseta, kartu su kitais kūrę Valstybės pažinimo centre šiemet atidarytą parodą „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ ir Londono knygų mugei sudarę knygą „Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions, 1918–2018“.