Ir dar žodis „istorija“ su savimi visada atsineša pabaigą. Kai kas nors pasibaigia: gyvenimas, dalykai, įvykiai, veiksmas, tai tada pradedamos pasakoti, tyrinėti istorijos, tada kas nors tiesiog tampa istorija. Bet kartais, kai jau visai pasidaro liūdna, pačiai istorijai – ir kaip gyvenimui, ir kaip mokslui ar studijoms, ir net kaip pasakojimams – imama grasyti pabaiga. Paprastai tai reiškia, kaip ir bet kokios kitos pabaigos atveju, kad viskas, kas buvo, jau įvyko, ir nieko naujo nebebus.
Kalbant apie kultūrą – esą ji nebesivysto, nebegyva, sukasi vietoje, nemato ateities, minta savimi pačia. Kūryba sustojusi ir merdi, kūrėjai nedžiugina publikos niekuo, kas būtų bent nauja, nematyta, negirdėta. Kritikai neturi ko pridurti ar atimti. Mokslas nebeturi ko pažinti... Studijos apskritai Lietvoje merdi, profesoriai netenka ilgaamžių pareigų, kur čia dar kokia kultūros istorija?..
Visame šiame apokaliptiniame fone su kolegomis dr. Marija Drėmaite ir dr. Nerijumi Šepečiu dr. Artūras Vasiliauskas kalbasi apie kultūros istorijos tyrimų, studijų ir populiarinio madas, galimybes, ir perspektyvas šiandienėje Lietuvoje. Ką per ketvirti atsivėrimo pasauliui amžiaus išmokome, įgudome tyrinėti kitaip, įdomiau, nei sustingusių formų, institucijų, biografijų rikiuotes? Kokia mūsų padėtis europinių kultūros tyrimų galaktikoje? Kaip mokame mokytis ir mokyti prieiti prie kultūros studijų?