„Šakočių kovos“: Leščiauskaitė ragauja ir renka Lietuvos geriausiąjį

Praėjusių metų gruodį išrinkau geriausių Lietuvos grybukų penketuką (apie tai galite skaityti čia). Kodėl grybukų? Nes buvo iki gyvo kaulo daėdę tie visi prabangūs, brangūs ir įmantrūs kubų, kupolų formos saldėsiai, putėsiai, musai ir kiti sunkiai ištariami žodžiai, kurie visai nepriminė nieko jaukaus ir savo. Bedvasiai.

Tada man labiausiai norėjosi stiklinės šilto pieno ir kokios nors senovinės bulkos, vaikystės šakočio, medumi varvančio močiutės kepto skruzdėlyno, seno gero tinginio ir visko, kas primena vaikystę. Tai kaip gi tokiame kontekste be grybukų?

Norėjau, kad pagerbtume nepelnytai užmirštą lietuvišką saldumyną. Kad pasididžiuotume.

Rinkimams susilaukus sėkmės, laimėtojams besidžiaugiant išaugusiu dėmesiu jų kepiniams, o valgytojams prisiminus sena, bet gera, nusprendžiau čia nesustoti. Esu iš šakočių krašto, Kelmės, todėl nusprendžiau išrinkti geriausius Lietuvos šakočius.