Caro agentas Meščerskis, aplankęs M.Valančių, savo pranešime pvz. įvardijo, kad caro valdininkai Lietuvoje yra pigmėjai prieš šitą “makiavelių makiavelį”.
Dėl nepalankių Lietuvia aplinkybių Valančiaus asmenyje tuo metu buvo susikoncentravusios ir dvasinės, ir politinės ir ekonominės tautos galios.
Ekonominę galią Valančius nukreipė ne tiek į bažnyčių statybą ar remontą, ne į savo ar aplinkos prabangą, bet į žemaičių švietimą. Nors šis veiksmas M.Valančiui turėjo visų pirma religinę prasmę, bet istoriškai matyti, kad jis turėjo ir milžinišką poveikį tautine bei politine prasme.
Istorikas, prof. Paulius Subačius sako, kad Žemaičių vyskupo tikslas nebuvo sukurti tautinę lietuvių valstybę: “Valančius rūpinosi knygomis, leidiniais ir valstiečių auklėjimu lietuvių kalba ne dėl to, kad lietuvių kalba jam buvo savaiminė vertybė kaip romantikams, o dėl to, kad jam tai buvo pastoracijos būdas. /.../ Taip jis suprato savo ganytojo užduotį - valstiečių švietimui išugdyti lietuviškąją inteligentiją. /.../ Iš viso to visiškai natūraliu būdu išaugo tokia visuomenė, kurioje mes tam tikru mastu ir šiandien gyvename.”
Apie laidų ciklą
Nuo Parbaus, karaliaus Mindaugo pasiuntinio popiežiaus dvare XIII a. viduryje, iki Eimunto Nekrošiaus - XXI a, toje pačioje Italijoje esančios Vičencos teatro Olimpico meno vadovo - Lietuva ne tik keitėsi, atsiverdama vėjams iš Europos, bet ir pati aktyviai keitė Europos veidą.
Šiame laidų cikle atskleisime, ką žinome ir prisimename apie istorines Lietuvos asmenybes, pakeitusias ne tik mūsų šalies, bet Europos gyvenimą, suteikusias tam sunkiai apibrėžiamam europietiškumo fenomenui lietuviškų bruožų, atspalvių, kvapų.