S.Paltanavičius: vasaros vidudienį neieškokime roplių

Liepos pradžioje plykstelėjusi kaitra visus skubino į pavėsį. Rytiniuose šalies pakraščiuose vidudienį termometrai rodė + 30 C, o tvankuma ir po lietaus nuo žemės, žolės ir medžių kamienų kylanti drėgmė skubino ieškoti vandens telkinio. Tačiau net ir šiomis dienomis daug kas skubėjo į miškus, kur kaip reta gausiai užderėjo mėlynių, kur galima rasti ir tą lauktąjį pavėsį, ir prisiraškyti uogų ar prisirinkti geltonų kvepiančių voveraičių. Akylesni miškų lankytojai iš karto atkreipė dėmesį, kad jiems neteko pamatyti nei angių, nei driežų. Gal ir gerai, kad iš to nedaroma jokių išvadų, pavyzdžiui, kad ropliai staiga išnyko ar tapo labai reti. Tačiau į klausimą – „kodėl jų nematyti?“ reikia atsakyti. Liepos pradžia ir vasaros vidurys daugeliui roplių yra svarbus metas, nes dabar angys ir gluodenai, gyvavedžiai driežai atveda – tikriau, pasaulin paleidžia iš savo kūnuose nešiotų kiaušinių išsiritusius jauniklius. Vikrieji driežai deda antrosios vados kiaušinius – užkasa juos smėlin ir palieka „perėti“ vasarai. Žalčių kaiušiniai perisi seno mėšlo ar pūvančių lapų krūvose. Jeigu žalčiai suklystų ir savo baltus, į savotiškas kekes sulipusius kiaušinius paliktų šviežiai sukrautose augalinių atliekų krūvose, pasmerktų savo palikuonis. Jei netikite – įkiškite ranką į tokią krūvą ir pamatysite, kad temperatūra ten siekia iki 50 laipsnių. Tai – baltymų žūties, o ne gyvavimo, taigi – ne perėjimo temperaūra. Tačiau – kur pradingo visi ropliai? Jie yra ir gyvena labai aktyviai. Tiesiog, dienos temperatūros ir ypač buvimas atokaitoje jiems gali būti pražūtinga. Pavyzdžiui, angiai tokia kritinė temperatūra yra + 37 laipsniai, kitiems ropliams – panaši. Todėl angis aktyviai medžioja vakare ir nakties pradžioje, tuo pačiu metu aktyvūs gluodenai ir žalčiai. Vasaros vakarai ir naktys iki vidunakčio saugo dienos šilumą, ropliams medžioti šviesa nebūtina, nes grobį jie jaučia pagal šio skleidžiamą šilumą. Tiesa, po ilgo lietaus ant kelmų, medžių kamienų išlenda pasišilti vikrieji driežai, žalčiai, kurie sušilę skuba į urvelius po samanomis, kupstais, nuvirtusiais stuobriais. Jų pėdsakų, žinoma, mes negalime rasti.