Tel Avivo universiteto tyrinėtojai analizavo egiptinius skraidančiuosius šunis, gyvenusius trijose identiškose, bet akustiškai izoliuotose kolonijose.
„Mes visus metus stebėjome jauniklius, jų ontogenezę, jų vokalinę ontogenezę ir kas kelis mėnesius įrašinėjome jų skleidžiamus garsus. Mes sekėme jų dialektą ir nustatėme, kad kiekvienoje grupėje susiformuoja savitas dialektas, kuris priklauso nuo to, ką ji girdi. Taigi, jei turime vieną dialektą, kuriam būdinga daugiau aukštų vokalizacijų, mes pamatėme, kad šie jaunikliai girdi šį dialektą ir po metų jų cypimas tampa panašus į tą, kurį jie nuolat girdėjo, t.y. jis taip pat įgauna daugiau aukštų vokalizacijų“, - pasakojo Tel Avivo universiteto Zoologijos skyriaus profesorius Yossi Yovelis.
Tačiau vėliau šikšnosparniai pamiršdavo savo gimtąjį dialektą ir perimdavo garsus, kuriuose susipindavo visos kolonijos, sudarytos iš kelių šimtų gyvūnų, vokalizacijos.
Tai įgūdžiai, kuriuos mokslininkai vadina „masiniu vokaliniu mokymusi“. Iki šiol jie buvo pastebėti tik pas žmones bei paukščius giesmininkus.
Šis atradimas gali padėti geriau suprasti, kaip patys žmonės išmoksta savo pačių regioninio dialekto.