Šaltojo karo laikų bunkeris nusiaubtame Ukrainos miestelyje tapo išsigelbėjimu žmonėms

Viename karo nusiaubtame Ukrainos miestelyje Šaltojo karo laikų bunkeriai, pastatyti tam, kad atlaikytų branduolinį smūgį, kurio niekada nebuvo, tapo tikru išsigelbėjimu miestelio gyventojams, kurie juose praleido didžiąją dalį pastarųjų metų.

Pietinis Lučo miestelis, esantis apie 40 km į šiaurės vakarus nuo Chersono, beveik nuo pat karo pradžios atsidūrė netoli fronto linijos ir buvo apšaudomas rusų ugnimi. Svitlana Gynžul yra viena iš penkių žmonių, gyvenančių betono ir durpių bunkeryje, į kurį patenkama pro kalvoje įrengtas duris, vedančias stačiais ir niūriais laiptais žemyn.

„Kadangi mano butas buvo subombarduotas, iš jo pasiėmiau į bunkerį kai kuriuos daiktus: dujinę viryklę ir antklodes. Kadangi buvome pasistatę šį pastatą, galime gyventi kaip normalūs žmonės. Kai virš mūsų galvų skriejo sviediniai, čia, apačioje, radome priedangą. Ir dabar vis dar gyvename čia“, – sakė miestelio pareigūnė, 55 metų Svitlana Gynžul.

Nuo pat kovo mėnesio ir per visą rudenį ji naudojosi strategine miestelio padėtimi, kad organizuotų rusų karių judėjimo šnipinėjimą, kai kariai buvo atsidūrę vos už 2 km. Kai kurie jaunesni gyventojai miestelio pakraštyje sumontavo mobiliojo ryšio bokštą, kad galėtų iš aukštai stebėti rusus žiūronais. S. Gynžul sakė informaciją perdavusi Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

„Esame čia nuo pat pradžių, bet pirmąjį karo mėnesį buvau savo namuose. Čia nebuvo mobiliojo ryšio, o man reikėjo perduoti (rusų kariuomenės) automobilių kolonų koordinates. Privalėjau turėti ryšį, todėl visada buvau virš žemės. Kai pasidarė „karšta“, turėjau nusipirkti interneto paketą, kad turėčiau ryšį, ir čia nesileisdavau“, – pasakojo S. Gynžul.

Dabar ji rūpinasi keliais kaimynais, kurie liko Luče. Būtinybė slėptis bunkeryje, pastatytame prieš 70 metų dėl kitos grėsmės, rodo, kokių desperatiškų priemonių pastaraisiais metais turėjo imtis daugelis ukrainiečių, kad išliktų gyvi. Rugpjūtį jie persikėlė į vieną iš dviejų apleistų sovietmečio laikų branduolinių bombų slėptuvių, kurios praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo pastatytos tuo metu Luče besitreniravusiems kariams.

Sunkios metalinės durys, dviaukštės lovos ir dujokaukės jau seniai buvo išvogtos.

„Pačią pirmąją dieną, kai viskas prasidėjo, pradėjome tvarkyti bombų slėptuvę. Ir labai gerai, kad pradėjome tai daryti, nes vasario 24 dienos vakarą, 23 val., mūsų gyvenvietėje sprogo sviedinys. Iš pradžių mus apšaudydavo tik naktį, o tai reiškia, kad žmonės slėptuvėje slėpdavosi tik naktimis. Tačiau vėliau apšaudymai suintensyvėjo, buvome apšaudomi tiek dieną, tiek naktį“, – teigė Svitlana Gynžul.

Jos grupė čia rado prieglobstį ir pergyveno Rusijos kariuomenės okupaciją kai kuriose Chersono regiono dalyse. Iki to laiko Lučas buvo nuniokotas, dauguma namų buvo sugriauti, įgriuvo stogai, išdužo langai, o sienose liko raketų išmuštos skylės. Miestelyje, kuriame prieš invaziją gyveno 935 gyventojai, dabar liko apie 50 žmonių. Maždaug 30 iš jų gyvena po žeme dviejose Lučo atominėse slėptuvėse bei rūsyje. Pati S. Gynžul ir kiti bunkeryje gyvenantys žmonės pragyvena iš humanitarinės pagalbos ir jos 4 tūkst. grivinų (102 eurų) mėnesinio atlyginimo, kurį ji gauna už administracinį darbą miestelyje.

Rusams pasitraukus, bunkerio gyventojai susirado elektriką, kuris prijungė bunkerį prie elektros linijų. Dviejų kambarių bunkerį, kuriame stovi dvigulė lova ir trys viena šalia kitos sustatytos viengulės lovos, šildo malkomis kūrenama krosnis. Generatorius padeda jiems pumpuoti vandenį. Ant grindų patiesti kilimai ir ant sienų pakabintos spalvingos antklodės suteikia jaukumo. Per vieną Rusijos ataką Luče žuvo du žmonės ir aštuoni buvo sužeisti, įskaitant ir pačią S. Gynžul, kuriai šrapnelis perskrodė pėdą.

„Mūsų ateitis priklauso nuo mūsų pastangų pagerinti savo vietą. Stengsimės kaip įmanydami vėl gyventi miestelyje su gėlėmis, turėti švarius namus ir žalius medžius. Viskas bus gerai“, – teigė miestelio pareigūnė S. Gynžul.

Jos sūnus dabar ruošiasi dislokacijai į Bachmutą, kur vyksta vieni kruviniausių šio karo mūšių.