– Negalėjau jūsų nepakalbinti – sakykite, iš kur tas noras maistą pateikti taip, kad net ir valgyti gaila būtų?
– Na gyvena manyje tas noras patiekti maistą įgyvinant, įterpiant gamtos atspindžius, pasakų motyvus. Iš kur jis? Gal iš meilės ir begalinio ilgesio vaikystės vasaroms, kurias mes su jaunesniu broliu leisdavome pas bobutę Anykščių rajone.
– Akivaizdu, nemėgstate standartų: tarp jūsų gaminamų patiekalų mačiau įvairiausias košes, kepsnius, desertus ir viskas patiekta su nepaprasta fantazija. Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Spėju, namiškiai vertina jūsų pastangas?
– Kai tarėmės dėl pokalbio, pasakėte, kad tai – konservavimui skirta diena. Ką ruošėte šaltajam sezonui? Gal pasidalinsite receptu?
Kasmet pasigaminu raudonųjų ir juodųjų serbentų drebučių. Nostalgija veda į vaikystės vasarų prisiminimus, kur pas babą palei namą augo milžiniškas baltųjų serbentų krūmas. Uogoms sunokus nuskindavome, sumaldavome, išspausdavome per dvigubą marlę ir subėrę tiek cukraus, kiek serbentų sunkos, sukdavome dideliu mediniu šaukštu į vieną pusę, kol cukrus burnaprausio bliūdo dugne nustodavo gurgždėti, masė imdavo tirštėti.
Tuomet supildavom ją į ant tvoros saulėje iškaitintus stiklainius, kur, tarsi fėjos burtų lazdelės paliesta, saldi masė virsdavo tvirtais drebučiais.