Tad visus kviečiu persikelti į Žemaitijos sostinę – Telšius.
Kavinę „Senamiestį“ pasirinkome prisiminę kažkieno seną rekomendaciją.
Tie, kas asmeniškai pažįsta mane, tie žino, kad aš turiu labai gerą nuojautą. Ir ji retai kada mane paveda.
Užėjus į kavinę „Senamiestis“ padvelkė mirtimi. Neišsigąskite, tai nieko bendro neturi su žmogaus mirtimi. Tas jausmas susijęs su maitinimo įstaigos, į kurią užsukome, mirtimi.
O tai, kad be mūsų kavinėje buvo tik dar vienas žmogeliukas, kuris stikliuko pagalba bandė atgauti vakar prarastą sveikatą, tą jausmą tik sustiprino.
Bet nepažįstamame mieste bandyti greit atrasti kažką kito nebesinorėjo. Tad įsitaisome nuošaliau nuo baro ir pradedame meniu analizę.
Meniu – kažkoks kratinys. Toks jausmas, kad jį sudarinėjo žmogus, kuris bandė įtikti visiems – ir vietiniams žemaičiams, ir svečiams iš užjūrio marių.
Tiesa žemaičiams skiltyje „Žemaitiški patiekalai“ kavinė sugebėjo išstenėti tik du patiekalus, iš kurių vienas – naminė gira.
Jūs rimtai?
Net aš žinau, kad telšiškiai giriasi, jog gyvena Žemaitijos sostinėje.
Bet už tai iš trijų salotų – vienos amerikietiškos, o kitos – viduržemio jūros salotos.
Susidaro toks jausmas, kad Telšiuose virėjos labiau nei lietuvišką virtuvę išmano kitų šalių virtuves. Tad su nekantrumu laukiau pirmų patiekalų, kurie atsakys į tas abejones dėl vargano meniu.
Amerikietiškos salotos – 6,00 €ur
Spėju, kad į meniu įrašydami amerikietiškos salotos jie turėjo galvoje labiau žinomas Cobb salotas. Bet jei „Senamiestyje“ patiektas salotas lyginti su Cobb salotomis, jos su minėtomis salotomis panašios tik tolygaus ingredientų išdėliojimu lėkštėje. Ir viskas.
Spėju, avokadas Telšiuose brangus, nes jo lėkštėje neradome, nors jis šiose klasikinėse salotose būtinas. Kitaip jos bus tik babos salotos anūkui, kurias daro iš to, ką baba tuo metu randa šaldytuve.
Tiesa, avokado salotų aprašyme ir nebuvo. Bet meniu buvo minimas pelėsinis sūris, kurio greičiausiai neįdėjo, nes jis taip pat brangus produktas. Už tai salotų lapų privarė kaip triušiams.
Apie padažą aš išvis geriau patylėsiu…
Mūsų baravykienė – 5,00 €ur
„Mūsų baravykienė“ – taip pavadintą sriubą aš įsivaizduoju taip, kad joje plaukios baravykai, daržovės. Juolab, kad meniu apie tai, kad baravykų sriubą bus trinta, net neužsiminta.
Pakvietęs padavėją pasiteiravau, ką ji man atnešė. Atsakymas buvo toks, kad norėjosi eiti prie veidrodžio ir pasižiūrėti, ar pas mane neišaugo asilo ausys.
Štai atsakymas pažodžiui: „Mes baravykienės neverdame, bet į trintą daržovių sriubą įdedame baravykų ir gaunasi baravykų sriuba“.
JŪS RIMTAI???
Aš dar drįsčiau ginčytis, ar toje daržovių sriuboje buvo sutrinti baravykai ar baravykų milteliai.
Paragavę dviejų nesąmonių, stebuklų iš pagrindinių patiekalų nebesitikėjome, bet maža vilties liepsnelė, kad gal su pagrindiniais patiekalais kavinė „Senamiestis“ išgelbės savo skęstantį laivą, buvo.
Kažkokių gastronominių staigmenų nelaukiau, nes patiekalų kainos buvo žemiau tų, kuriomis panašius patiekalus parduoda kitos maitinimo įstaigos.
Nepamenu, kad kur paltuso kepsnį būčiau matęs už 9 €ur.
Paltusas su mangų ir kokosų pieno padažu – 9,00 €ur
Paltusą apliejęs glitnus ir perdėtai saldus padažas visaip bandė paslėpti akivaizdžiai perkeptą žuvį. Nežinau, kas sudarinėjo šio patiekalo receptūrą, nes jei patiekalas pagamintas tiksliai atkartojant technologinę kortelę, tas, kuris šį patiekalą kūrė, jo net neskanavo.
Kitaip būtų jau po pirmų kąsnių supratęs, kad kelios šviežios daržovės čia būtinos tam bendram riebalui ir saldumui amortizuoti.
Norėdamas išgelbėti žuvį bandžiusią valgyti Katinienę pasidalinau su ja daržovėmis, kurios buvo patiektos prie vištienos kepsnio.
Vištiena su sūriu – 8,00 €ur
Vištienos kepsnys lyg kempinė buvo prigėręs aliejaus – greičiausiai dėl to, kad buvo įdėtas į neįkaitintą keptuvę, gausiai palietą aliejumi.
Bet baisiausia toje lėkštėje buvo bulvės, ant kurių druska buvo nepabarstyta, o užpilta.
Spėju, kažkas virtuvėje ne tik kad įsimylėjęs, bet ir iš po vakar į darbą atėjo drebančiomis rankomis ir užpiltomis akimis, nes nepamatyti to druskos kiekio, kuris buvo uždrėbtas ant bulvių, galėtų tik aklas kurmis.
Reziumuoju. Nuojauta manęs nė kiek neapgavo. Kavinė „Senamiestis“ – lyg virš vandens plūduriuojantis tuščias, jau senai išgertas plastmasinis butelys, su saulėje nublukusia etikete.
Kurį laikas nuo laiko naivus ir ištroškęs praeivis ištraukia patikrinti ar jame yra gėrimo, ir nusivylęs įmetą atgal į vandenį plūduriuoti.
Ir ši gastronomijos gėda plūduriuos iki tol, kol į ją užsukantys išmoks gerbti save ir pradės vertinti tai, ką į save deda, nes žmogus – ne šiukšlių dėžė, kad mestų į save bet ką, bele kad numalšintų alkį.
Vertindamas 1/5 paminėsiu, kad ir aptarnavimas – lyg veidrodis to maisto, kurį mes ten skanavome. Padavėjų žvilgsniai tokie, lyg esi pats kaltas, kad atėjai į tą kavinę ir užsisakei tragiško maisto.
Jokios pagarbos klientui.
Tad jei norite susigadinti nuotaiką ir savo piniginę paploninti 30 €ur ir išeiti iš kavinės alkani, rekomenduoju jums kavinę „Senamiestis“. Ji tokius jūsų lūkesčius išpildys su kaupu.
O atsakymas į apžvalgos pradžioje klausimą būtų toks: mes geriau būtume išleidę dvigubai daugiau ir pavalgę, nei 30 €ur ir išėję alkani.
Kavinė „Senamiestis“
Turgaus a. 11, Telšiai
Daugiau Riebaus katino apžvalgų:
Na bet ne viskas toje Žemaitioje yra prastai. Štai vos už 30 kilometrų nuo Telšių galite pavalgyti kaip namuose. Riebus katinas užsuko į kavinę Plungėje ir aprašė savo įspūdžius: Apsilankęs Žemaitijoje Riebus katinas liko be žado: kavinės pavadinimas tikrai atitinka ten gaminamo maisto kokybę