Pirmiausia apsilankė „Varinio puodo“ sūrinėje – joje buvo jau ketvirtą valandą ryto: Paulius Jurkevičius apie sūrius iš „Varinio puodo“: sūrininko diena prasideda pusę keturių ryto.
Tada leidosi į kelionę į Laužėnų kaimą, kur aplankė tituluočiausią Lietuvos sūrininką Mantą Baršį: Laužėnų ūkyje šeimos gaminamus sūrius nori užsisakyti metams į priekį.
Trečia kelionė Paulių nuvedė į Aukštaitiją, į „Auksaragės“ ūkį, kur ožkas augina ir iš jų pieno sūrius gamina Lina Urlikienė ir Tadas Pocius: Aukštaitijoje įsikūrusioje sūrinėje gimsta ir karalienės Barboros Radvilaitės garbei pavadintas sūris
Žvilgterkime, į kokią ketvirtą kelionę mus pakvies Paulius Jurkevičius.
4. „Gerėja“: iš simfoninio orkestro – į Nemuno kilpų ganyklas
Kita įdomiausių Lietuvos sūrinių maršruto stotelė – Matiešionių kaimas, Birštono savivaldybė, Nemuno kilpų regioninis parkas. Tik pusantros valandos vairuoti įvairiais keliais, tačiau paskutiniai kilometrai žvyrkeliu įspūdingiausi: tankūs, klaidūs eglynai, romantiškos proskynos, avietynai. Pieno ir sūrių ūkyje „Gerėja“ manęs laukia Irina Putrimienė.
Sveikinuosi ir sūrininkei užduodu pirmą klausimą:
– Jūsų ūkio pavadinimas keistokas – „Gerėja“. O kas ir kodėl pas jus gerėja?
– Matote, visas ūkio pavadinimas yra gerokai ilgesnis, jis skamba taip: „Gyvenimas gerėja su sūriais“. Tiesa, etiketėje jis sunkiai sutelpa. Lieka patogesnis, sutrumpintas pavadinimas „Gerėja“.
– Irina, iš kokių gyvulių pieno gaminate gyvenimą gerinančius sūrius?
– Turime 50 ožkų mišrūnių ir 15 avių. Melžiame pieną, darome jogurtus, varškę, rikotą, fermentinius ožkų ir avių pieno sūrius. Bet patikėkite: gyvenimas gerėja tik tada, kai sūriai iš žalio, nepasterizuoto pieno, o gyvuliai laisvai ganomi pievose, miškuose.
– Gerai, o kas jūsų ūkyje yra piemuo?
– Aš... Po valandos ginsiu bandą į štai tą pamiškės pievą. Ganyti man padeda šis nedidelis, bet protingas šuo – australų veislės aviganis Kliaksas.
Irina supažindina su gyvuliais – ji savo ožkas ir avis šaukia vardais. „Štai šios ožkelės vardas Gulbė, o ten – Grita, ana – Falina. Aš myliu savo gyvulius, mano kelias į kaimą, į ūkininkavimą, į sūrininkystę buvo per meilę gamtai, gyvuliams.“
Nufotografavę ir pašėrę duonos skanukais ožkas ir avis, einame į Irinos namus patikrinti, ar tikrai gyvenimas gerėja su sūriais. Dairausi: atrodytų, įprasta medinė, niekuo neišskirianti kaimiška troba. Bet ne visai taip: viduje labai daug knygų, romanų ir poezijos. Ant sienų gausu tapybos darbų – akvarelių, piešinių. Tarsi čia būtų ne gyvulių augintojų, piemenų, melžėjų namai, o intelektualios šeimos vasarnamis.
Sėdame prie staltiese užtiesto stalo jaukioje verandoje su vaizdu į miško tankynę.
– Jūs turbūt ne kaimo žmogus?
– Kaimo žmogumi tapau prieš keletą metų ir labai tuo džiaugiuosi, – šypsosi Irina.
– O kas buvote iki tol? Kokia buvo jūsų profesija?
– Muzikantė...
– Kur nors grojote, ar ne?
– Taip. Bet ne kur nors, o Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Grojau smuiku.
Ilgoka pauzė. Sūrininkės Irinos atsakymas man padarė įspūdį.
Ar galėtų būti kitaip? Atvažiuoji dulkėtais keliais į klaidžių eglynų miškus, aplink – nė gyvos dvasios, randi ožkas, avis, tvartą, kuklų medinį namelį ir moterį, kuri tuoj eis dirbti piemens darbo – ganys gyvulius. Galiausiai paaiškėja, kad ši moteris – elitinio simfoninio orkestro smuikininkė. Sūrininkė – iš klasikinės, profesionalios muzikos pasaulio. Dėl visa ko pasitikslinu:
– Ir jums dirigavo maestro Gintaras Rinkevičius?
– Taip, jis buvo ir tebėra simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.
– Ir jūs vykdavote su orkestru į gastroles, grojote prestižinėse koncertų salėse?
– Taip, Italijoje taip pat turėjau progą groti – Florencijoje, Romoje.
Vėl tyla. Svarstau: kas turėtų nutikti profesionalaus, muzikos akademiją baigusio muzikanto gyvenime, kad jis trenktų viską į šoną, paliktų koncertų sales, sceną, gastroles, repeticijas, miesto gyvenimą ir atsidurtų čia – tarp ožkų ir avių. Matyt, atspėjusi mano mintis, I. Putrimienė pasakoja savo kelią į sūrininkystę ir ūkininkavimą:
– Viskas turi pradžią ir pabaigą. Žinoma, groti Puccinio „Turandot“, „Bohemą“, Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ yra didelis džiaugsmas ir malonumas. Bet būtent dabar čia, ūkyje, turiu galimybę tobulėti. Nes orkestras – tai rutina, monotonija. Kai žiūri į dirigentą ir žinai į priekį kiekvieną jo judesį. Gyvenimas ir darbas ūkyje – nenuspėjamas: traukti ožiuką iš ožkos, suprasti, ar tikrai ožkos mėgsta dilgėles, ir koks bus pieno, o paskui sūrio skonis. Dabar šie paprasti ūkininkavimo dalykai yra mano gyvenimo džiaugsmas.
Pieno ir sūrių ūkis „Gyvenimas gerėja su sūriais“ – tai jiedu: Irina ir jos vyras Valerijus. Moteris rūpinasi ganiava, gyvulių priežiūra, melžimu, vyras darbuojasi sūrinėje. „Mūsų sūrių asortimentas kol kas nedidelis, trys keturi fermentiniai avių ir ožkų pieno sūriai. Kantriai mokomės, stengiamės tobulėti.“
Viešnagės pabaigoje prašau nuimti nuo spintos smuiką ir pagroti. Irina nukelia dėklą, išima smuiką, bet griežti atsisako: „Negali būti tuo pat metu ir simfoninio orkestro muzikantas, ir sūrininkas. Po kelerių metų darbo ūkyje mano pirštai nebe tie...“
ĮDOMIAUSI „GERĖJA“ SŪRIAI:
Ožkų pieno puskietis, trumpai brandintas
Ožkų pieno puskietis, brandintas 4 mėnesius
Avių pieno šviežas, savaitės brandos