23-ejų kaišiadorietės ir 29-erių kaunietės duetas penktadienį olimpiniame kanale drąsiai įsitraukė į pašėlusias lenktynes, kurių atomazga vis dėlto nebuvo laiminga lietuvėms.
Prizines vietas išsidalino tos pačios įgulos kaip ir praėjusiame pasaulio čempionate. Auksas vėl atiteko olandėms Ymkjei Clevering ir Veronique Meester, sidabras – rumunėms Ioanai Vrinceanu ir Roxanai Anghel, bronza – australėms Jess Morrison ir Annabelle McIntyre.
„Darėme viską, ką galime, bet šiek tiek pritrūko. Konkuravome su labai tituluotomis sportininkėmis, žinojome, kad lyderių trejetas – labai stiprus. Buvo smagu su jomis kovoti“, – komentavo I. Adomavičiūtė.
Lietuves finiše vos 0,03 sek. dar aplenkė žaidynėse taip pat debiutavusi JAV dvivietė – Azja Czajkowski su Jess Thoennes.
Finale anksti nuo kitų konkurenčių atitrūko favoritės iš Nyderlandų, atsiliko graikės Evangelia Anastasiadou bei Christina Bourmpou.
Kitos keturios įgulos aršiai lenktyniavo tarpusavyje, dažnai keisdamosis vietomis.
Lietuvės ne kartą buvo pakilusios į trečią poziciją, bet ilgai joje neišsilaikydavo. Galiausiai finišuojant labiau tituluotos varžovės atsiplėšė, nebepalikdamos šansų Lietuvos dvivietei.
Pastaroji 2 km įveikė per 7 min. 5,34 sek., o iki bronzinės pozicijos pritrūko 1,8 sek.
„Pirmą kilometrą irklavome savo tempu. Žinojome, kad antroje pusėje turėsime anksti spurtuoti, tai ir padarėme. Ir „sukome“, kaip dar niekad nebuvome „sukusios“. Patekti į finalą ir jame kovoti su pačiomis geriausiomis įgulomis pasaulyje – didelis laimėjimas“, – įvertino K. Kralikaitė.
– Ar gaila dėl tų kelių šimtųjų sekundės dalių, skyrusių nuo ketvirtos vietos? – „Delfi“ paklausė irkluotojų
I. Adomavičiūtė: Pilate druską ant žaizdos... Žinoma, gaila. Bet padarėme viską, ką galėjome, tikrai nepasidavėme ir pačios tos ketvirtos vietos neatidavėme. Kai kurie dalykai tiesiog yra nekontroliuojami.
K. Kralikaitė: Pavyzdžiui, man nuo pat 2016 metų niekada nebuvo pavykę net priartėti prie graikių. O šiandien jas aplenkėme. Per vienerius metus sugebėjome nuo 10-os vietos praėjusiame pasaulio čempionate pakilti iki penktos ir dar konkuruoti dėl medalių.
Pernai mes nebuvome varžovės lyderėms, jos apie mus net negalvojo. Turbūt norėjo mūsų ankstesniuose etapuose manydamas, kad su mumis nebus ką veikti. Ką gi, ne tik kovojome, bet ir labai smarkiai spustelėjome. Mums tai – didelis laimėjimas per vienerius metus.
– Dažnai sportininkai ketvirtos vietos purtosi, vadina blogiausia įmanoma. Ar jums yra skirtumas tarp ketvirtos ir penktos?
I. Adomavičiūtė: Jeigu mes tomis keliomis šimtosiomis būtume trečią vietą praradusios, tai tikrai būtų labai liūdna. Dabartiniu atveju vis tik reikėtų pasidžiaugti, juk olimpiada – aukščiausio lygio varžybos, gali būti, kad jose tik kartą gyvenime dalyvaujame.
Kita vertus, mes labai stipriai tikėjome, kad galime būti trejete. Ir buvome, tik ne iki galo (juokiasi – „Delfi“). Tarpusavyje juokaujame, kad po ketverių metų Los Andžele distancija bus trumpesnė, gal mums bus kaip tik.
K. Kralikaitė: Bus 1,5 km, o mes šiame finale tiek įveikusios ir buvome trečios. Na, bet džiaugsmo yra ir dabar. Gal tik jo nesimato, nes atidavėme viską ir dabar esame tuščios.
I. Adomavičiūtė: Ir nebuvo taip, kad mums čia labai sėkmingai krito kortos, viskas buvo palanku, todėl tiesiog pasisekė. Ne, mes ir treniruotėse rodėme labai gerus rezultatus, ir parengiamosiose varžybose. Tikrai tikėjome, kad galime ir medalį iškovoti.
– Ar jautėte palaikymą iš Lietuvos?
I. Adomavičiūtė: Labai nesekėme, kas ką rašo ir komentuoja. Aš daugiau domėjausi, kaip sekasi kitiems mūsų sportininkams, bendravau su šeima, o nepažįstamų žmonių nuomonių nemačiau.
K. Kralikaitė: Jautėsi didelė vienybė. Pavyzdžiui, aš iš Kaišiadorių – apie mane vietinė spauda niekad nieko nerašė, kol nepatekau į olimpiadą. Tiek tereikia (juokiasi – „Delfi“). Suvienijome ir Kaišiadoris, ir Kauną, ir Ameriką, ir Australiją – ten daug draugų turiu.
– Ar planuojate kartu irkluoti iki kitos olimpiados?
I. Adomavičiūtė: O gal Kamilė nori pabandyti su dviem irklais pairkluoti? Kas čia žino. Kol kas apie ateitį negalvojame, reikia pasimėgauti šia akimirka.
K. Kralikaitė: Manau, įspūdinga, kiek mes pasiekėme per keletą mėnesių. Taip, mūsų įgula irkluoja jau kelis sezonus, bet iš esmės tai net nesudaro trijų mėnesių bendro darbo. Tiesiog reikia būti dėkingoms, kad tai įvyko.
I. Adomavičiūtė: Telefone turiu vaizdo įrašą, kaip atrodėme pernai – tiesiogine to žodžio prasme tragedija. Buvo, kad ir sukdavomės ratu, bijojome valtyje pajudėti... Nepalyginsi su tuo, kas yra dabar.
– Kiek metų prireikia šioje valčių klasėje norint sulipdyti įgulą, kuri mokėtų išnaudoti visą savo potencialą?
I. Adomavičiūtė: Sakyčiau, svarbu ne laikas, o darbo kokybė, noras. Mes turėjome septynias savaites pasiruošti žaidynėms. Ir kiekvieną treniruočių dieną mintyse vertinome kaip paskutinę, siekėme ją maksimaliai išnaudoti. Labai stengėmės.
K. Kralikaitė: Aišku, kuo didesnė patirtis, tuo mažiau reikia galvoti, viskas vyksta automatiškai. Bet, kaip sako Ieva, ir per trumpą laiką galima labai kokybiškai padirbėti. Labai nuoširdžiai atsidavėme treniruotėms, atrodo, daugiau niekas pasaulyje nerūpėjo. Ir jokių atostogų nelaukėme, jokio spaudimo nebijojome. Mes ėjome į startą ir net drebėjome, kaip jo laukėme, tikrai nebėgome nuo to. Tai daug reiškia.
– Lietuvos irklavimo rinktinės laukia dar vienas olimpinis finalas, kuriame dalyvaus Viktorija Senkutė. Ką prognozuojate?
K. Kralikaitė: Ji – drąsi, šimtu procentu padarys savo. To ir linkime. Kad pasidžiaugtų, būtų čia ir dabar, nes akimirka praeina greitai.
I. Adomavičiūtė: Visą vasarą kartu su ja sportavome. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai ji yra labai gerai pasiruošusi. Manau, rezultatas gali būti labai geras.