Tarp „solisčių“, neturėjusių komandos draugių palaikymo, R. Leleivytė į priekį praleido tik dvi. Puikiai pasirodė vengrė Blanka Vas, kovojusi dėl medalio ir galiausiai likusi ketvirta, 17-a buvo Christine Majerus iš Liuksemburgo.
O nugalėjo olimpiadoje debiutavusi amerikietė Kristen Faulkner, sidabrą palikusi 2012-ųjų Londono olimpinei čempionei, tituluotajai Marianne Vos iš Nyderlandų. Trečia buvo belgė Lotte Kopecky.
Lietuvė nuo čempionės atsiliko 5 min.
Iš 92 startavusių dviratininkių distancijos nebaigė 14, tiesa, tarp jų nebuvo nė vienos europietės.
„Pradžioje su visu peletonu važiavome ramiai. Kai pirmoji bėglių grupelė nutolo 5 min., tempas smarkiai išaugo, ir nebesustojome iki pat finišo. Prieš vieną įkalnę buvo griūtis, ji leido nuvažiuoti naujai lyderių grupelei – jei ne tai, gal lenktynės kitaip būtų susiklosčiusios. Bet aš visai patenkinta. Esu iš mažos komandos, dažnai nedalyvauju tokio rango varžybose. Apskritai labai seniai nevažiavau su geriausiomis pasaulio dviratininkėmis.
Stengiausi toms geriausioms „sėdėti“ už rato. Trasa reikalavo technikos įgūdžių, buvo grindinio atkarpų – reikėjo būti labai susikaupusiai, visą dėmesį sutelkti vien į trasą. Buvo ir griūčių, ir visko. Jau gerai vien tai, kad man viskas laimingai baigėsi“, – komentavo R. Leleivytė.
36-erių dviratininkė jau seniai įleido šaknis Italijoje, o jos vyras Paolo Baldi yra lietuvės atstovaujamos „Aromitalia 3T Vaiano“ komandos sporto direktorius. Lietuvos olimpinėje rinktinėje pastarasis akredituotas kaip sportininkės treneris, jo pavaduotojas Mateo Ferrari – kaip mechanikas.
Prieš trejus metus Tokijo žaidynėse R. Leleivytė buvo 35-a, o dabar yra nusiteikusi dar kartą pabandyti po ketverių metų Los Andžele – būdų, kaip pagerinti rezultatą, ji teigia matanti.
– Jums pačiai šiandien pasitaikė pavojingesnių akimirkų trasoje? – „Delfi“ paklausė R. Leleivytės
– Išvažiavus iš miesto gatvelės labiau susiaurėjo, per vidurį – saugumo salelės. Važiuojant dideliu greičiu reikia labai saugotis. Mačiau, kažkas ten virto. Šiaip šitas ratas mieste man visai tinkantis. O finišas – kažkas tokio...
– Ką matėte be pačios trasos – ar šalia jos buvo trispalvių?
– Girdėjau, kad kažkas šaukė mano vardą, – faina. Bet šiaip visi palaiko, nesvarbu, lietuvis ar ne. Šitiek žmonių... Net šiurpuliukai ėjo. Dviračių sportui tokios lenktynės Paryžiaus centre – fantastika.
– Girdėjome, po finišo jūsų laukė teletiltas su artimais žmonėmis?
– Taip! Mane labai nustebino. Sako, atvažiuok ten, prie televizoriaus. Žiūriu – Edita ir Ignas Konovalovai [sutuoktiniai, buvę dviratininkai, – „Delfi“]. Labai nustebau, net nežinojau, kad taip galima. Ką kalbėjomės? Pagyrė mane, sakė, šaunuolė.
Su Edita mes labai daug metų kartu važiavome rinktinėje. Kai laimėjau pasaulio jaunių čempionatą, ji dirbo man trasoje, daug padėjo. Kartu ir stovyklaudavome, ir keliaudavome į varžybas.
– Prieš žaidynes sakėte, kad laimėti šias lenktynes gali ir amerikietės. Ar turėjote omenyje būtent K. Faulkner?
– Ji tikrai turi galingą spurtą – jei jau nuvažiuoja, sunku pagauti. Bet visos trys amerikietės – kietos. Viena geriausių komandų.
– Pasirodėte antrosiose savo žaidynėse, ar bus ir trečios?
– Galima planuoti, kodėl gi ne? Visai realu. O dabar manęs laukia pasiruošimas Europos ir pasaulio pirmenybėms, kurios vyks vienos po kitų rugsėjį. Jau rytoj grįžtu į Italiją, į aukštikalnes. Dirbsiu toliau, įtemptas grafikas.
– Ką jūs kalbate sau, kai minate pedalus trasoje?
– Manau, visi taip daro. Sakau sau, kad reikia pakentėti, kad negalima pasiduoti. Kad važiuoju ne tik dėl savęs – yra ir sirgaliai, draugai, treneriai, visi žiūri. Reikia dar pasistengti, kad jiems būtų įdomiau. O šiaip psichologinis pasiruošimas labai svarbus.
– Kaip dabar jaučiatės fiziškai?
– Labai ačiū mūsų federacijai ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kad suorganizavo stovyklą aukštikalnėse, Italijos Alpėse. Varžybų lygis dabar – labai aukštas, sportininkės aukštikalnėse dirba jau nuo pavasario. Norint būti geriausios formos, reikia ten apsilankyti mažiausiai tris kartus. Mes važiavome tik pirmą sykį. Jeigu dar išeitų kelis kartus, galima būtų pagerinti rezultatą.
– Gyvenate Italijoje, – kaip jums atrodo, o kelinta pavara šiuo metu rieda Lietuvos dviračių sportas?
– Gal šiek tiek trūksta lėšų. Inventorius – labai brangus, daug kainuoja kelionės į varžybas, stovyklas. Gero jaunimo turime, bet jis dalyvauja varžybose Lietuvoje, kur startuoja 15–20 dviratininkių. Kai atvažiuoja į Europos ar pasaulio čempionatą, kur dalyvauja per šimtą konkurentų, būna labai sunku.
Prisimenu, kaip mums pasisekė, kad ėjome paskui tokias žvaigždes kaip Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė, seserys Polikevičiūtės. Jos laimėdavo viską iš eilės, ir dviračių sportui tekdavo daug lėšų. Ačiū joms, kad mes galėjome augti, varžytis su stipriausiomis. Aukščiausio rango varžybose jau pažinodavome savo priešininkes, galėdavome kovoti. Dabar tokios galimybės nėra ir jaunimą daug sunkiau motyvuoti.
– Minėjote, kad inventorius daug kainuoja. Kokia šio jūsų dviračio vertė?
– Su ratais būtų 12 tūkst. eurų. Ir čia dar ne geriausias rėmas, dar būtų galima kilogramu palengvinti. Tuomet kainuotų 15 tūkst. Kainos – kosminės, kaip „Formulėje 1“. Dviračius lygiai taip pat testuoja vėjo tuneliuose kaip ir lenktyninius bolidus. Kas turi tam galimybę, truputį pirmauja.