Tai kam tie tankai ir pėstininkų kovos mašinos: Lietuvos gynyboje bręsta esminiai pokyčiai

Lietuvos kariuomenė sunkės: su naujais tankų ir vikšrinių pėstininkų kovos mašinų (PKM) pajėgumais įgis daugiau ugnies, manevro galios. Tai patvirtinus Valstybės gynimo tarybai (VGT) ėmė ryškėti ir naujojo kariuomenės vado vizijos kontūrai: divizijoje sutelktas geležinis kumštis sustiprins šalies ir NATO kolektyvinės gynybos galimybes. Būsimi įsigijimai – tik dalis paveikslo, kuris dažnai lieka nesuprastas arba klaidingai interpretuojamas tos visuomenės ir sprendimų priėmėjų dalies, kuri klausia – o kam to iš viso reikia? Atsakymai nebūtinai pradžiugins.

Jei per pastaruosius metus Lietuvoje ko ir netrūko, tai šviežiai iškeptais karybos ekspertais pasijutusių žmonių, kurie paklausti ar neprašyti jautė pareigą pasisakyti įvairiais Lietuvos gynybos pajėgumų vystymo ir stiprinimo klausimais. Savaime diskusija gali būti naudinga arba nukreipti dėmesį.

Pakursčius abejones dėl Krašto apsaugos sistemoje esančių sprendimų priėmėjų gebėjimų – ar tai būtų kariuomenės kūrėjai, atsargos karininkai, ar unikalios, karčios patirties kare įgavę savanoriai, ar tiesiog eiliniai viešosios erdvės kalbėtojai, – daugelis įsijungė į audringas, neretai neargumentuotas, klaidingomis prielaidomis ir interpretacijomis prisodrintas diskusijas. Jose prasmės tebuvo tiek, kiek būna eilinį kartą patriukšmaujant.

Nuo fundamentalesnių klausimų – oro gynybos svarbos, tariamo jos nebuvimo, betikslio sureikšminimo ir supriešinimo su šarvuotomis pajėgomis – iki banalesnių „tankas prieš droną“ palyginimų, kai nesyk buvo sveriami nepalyginami paskirties, efekto ir kainos kriterijai. Visa tai sulaukė neproporcingai daug dėmesio, nors teiginius „tankai yra beviltiškai atgyvenę, niekam tikę prieš dronus ir todėl nereikalingi“ kasdien paneigia patys ukrainiečiai, kai tik jie patys efektyviai panaudoja šarvuotąją techniką.