Amžina anytos ir marčios kova itin aštri tampa prieš šventes: specialistė pasakė, kaip nesusigadinti švenčių

Marčių ir anytų santykių drama ir priešiškumas, įmažintas įvairių tautų folklore, regis, niekada taip ir nebus iki galo išspręstas. Jis itin suintensyvėja artėjant didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms. „Ar ir vėl anyta mano vaikams bruks saldumynus?“, – galvoja marti. „Ar ir vėl marti neklausys mano patarimų ir priešinsis kiekvienam mano pasakytam žodžiui?“, – svarsto anyta. Ši kova, Delfi sako psichologė Jurga Dapkevičienė, nevyksta šiaip sau. O ir vienos taisyklės, kaip sutaisyti šiuos santykius, anot pašnekovės, nėra. Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų lūkesčių viena kitai turi abi pusės. Tad J. Dapkevičienė rekomenduoja užduoti sau klausimą – ko norėčiau, ko laukčiau iš anytos/marčios? Juk ko nenorime, dažniausiai įsivardijame kuo puikiausiai.

Marčios ir anytos priešiškumas, rašo psichologė savo tinklaraštyje, įamžintas daugelio tautų folklore. Pasakose, dainose patarlėse ir priežodžiuose iškyla piktosios anytos vaizdinys. Lietuvių liaudies dainose pabrėžiama motinos – anytos priešprieša. Anyta bara, siunčia dirbti, reikalauja neįmanomo. Anytėlė kaip kibirkštėlė, anyta – skaudžiažodė, pas anytą jaunoji suvysta. Pasakose sutinkame piktąją karaliūno motiną, kurios svarbiausias rūpestis – atsikratyti marčia. Anyta apkaltina marčią suėdus savo vaiką, vietoj naujagimio pakiša šuniuką ar kačiuką, įstumia į marias, kviečia maudytis verdančiame vandenyje. Netrūksta ir istorinių pasakojimų, neva karalienė Bona Sforza nuodijo savo marčią Barborą Radvilaitę. O Žemaitės apsakyme „Marti“ aprašyta Katrė tapo chrestomatiniu engiamos marčios pavyzdžiu (nors jei iš tikrųjų, tai visų apgailėta Katrė – toli gražu ne šventoji, išmintinga moterimi jos taip pat negalima pavadinti). Nuo anytų kenčiančios marčios guodžiasi viena kitai forumuose ir netgi buriasi į savitarpio pagalbos grupes.