Manojoje irgi buvo. Pavadinsiu ją Violeta, nors vardas jos buvo kitoks. Vienaip ar kitaip, Violeta buvo stora. Taip, stora. Tai normalus, geras žodis, o interpretacijų atsakomybė priklauso jums. Violeta todėl, kad stora, nebuvo nei bloga, nei kvaila, nei dar kokia nors. Tačiau, tiesa, greičiausiai todėl, kad stora, ji turėjo daug kompleksų. Ne natūraliai, žinoma, jų kaip su didele adata po oda prišvirkštė ir vaikai, paaugliai, ko gero – ir suaugusieji.
Violeta kūno kultūros beveik nedarė. Ko gero, galime sakyti ir kad tiesiog tingėjo – ir manau, kad tai nebūtų visiškai beprasmė prielaida. Bet tingėjo dauguma – ir dauguma retkarčiais nuo jos išsisukdavo. Tačiau esu tikra, kad be šito, kūno kultūrą jai daryti būdavo tiesiog labai nekomfortiška, nemalonu ir gal net skausminga.
Pusmečio pabaigoje visi, net ir Violeta, turėdavo atidirbti tai, ką susimuliavo. Taigi, treneris tada jau jai kaip malkų pakraudavo pratimų ir užduočių. Ir išsiųsdavo kaip našlaitėlę žiemą į mišką žibuoklių rinkti. T.y. į stadioną ratų bėgti. Kas buvo panašiai logiška ir realistiška, kaip ir žibuoklės miške žiemą.
Įtariu, kad tie pusgalviai treneriai sugadino Violetos santykį su sportu ilgam, jei ne visam. Ir duokdie, kad nebūtų sugadinę ir ko nors daugiau. Pavyzdžiui, jos sąnarių.
Pamenu, kaip ji bėgdavo. Iš pradžių raudona, tada jau mėlyna. Skausmingai uždususi. Sunkus svoris skaudžiai atsimušdavo į sąnarius. Po kurio laiko ji imdavo tiesiog skaudžiai tūpčiodama eiti, nebe bėgti.
O kai pagalvoji, ją būtų buvę daug prasmingiau pakviesti kiekvieną kūno kultūros pamoką tiesiog pasivaikščioti. Rezultatas būtų buvęs sveikatos naudai, o merginos ir sporto santykis, ko gero, būtų bent jau normalus, jei ne apskritai geras.
Iš Violetos aš visai nesijuokiu. Man bėgti niekada nepatiko – nors buvo bandančių versti. Supratimas, kad bėgti gali ir turi visi ir bet kas, atėjo iš kažkur seniai. O man patiko daug kas, aš visada buvau gana judrus žmogus, bet bėgti nemėgau niekada. Man mieliau yra nueiti penkiolika kilometrų nei nubėgti vieną. Kaip spręsti šitą problemą? Niekaip. Jos nereikia spręsti. Tie, kam patinka ir sekasi, bėga, tie, kas bėgti nemėgsta, juda kitaip. Visų plaukti, žaisti krepšinio ir mėtyti diskų juk neverčiame?
Na, o tuo metu, kol aš bėgimo baidžiausi kaip kumelė, visi ėmė bėgioti lyg pasiutę. Atrodo, lyg kas būtų kokiu bėgimo virusu apkrėtęs. Rytiniai krosai jau seniai tapo per smulkia žuvele, dabar socialinių tinklų draugai rodo, kaip bėga maratonuose ir siekia savo asmeninių rekordų.
Iš tiesų, tai man labai patinka ta sveikatingumo mada. Man patinka, kad žmonės domisi, kaip surinkti paros baltymų normą ir tikrinasi, ar nestinga vitamino D. Man patinka, kad madingomis tampa čija sėklos, taip daug geriau nei greitosios mados skudurai ir botoksas nuo devyniolikos. Man patinka ieškantys ramybės, kvėpuojantys, medituojantys, bandantys padaryti špagatą ar net lakstantys ant tų keistų pagaliukų, kurie imituoja arklius. Tokios mados geresnės. Ir tegu žmonės bėga, tegu žmonės vaikšto, tegu šokinėja, tegu juda kaip tik nori. Judėti dažniausiai yra geriau negu nejudėti ir tai formuoja tam tikrą pasaulėjautą, gyvenimo stilių.
Gerai, kai madingiau nei gerti iki komos tampa medituoti tylos stovyklose, net jei iš pastarųjų aš šaipausi. Geriau nušvitęs nei užsidepresavęs, tirtėdamas rūkantis prie laiptinės durų, vėjams ir pūgoms besiblaškant. Stovi toks visas susisukęs į špygą, plikomis violetinėmis rankomis nervingai kilnodamas cigariuką prie burnos – ne, tikrai geriau yra tas kiek nuo laimės ir šypsenos paklaikęs veidas, atradęs gyvenimo prasmę.
Geriau yra mačios, kakavų ceremonijos, šokinėjimas į ledinį vandenį, vyriškos brolijos ir moteriškos seserijos. Geriau yra viskas, kas prideda vilties, geresnės savijautos, trokštamo bendrumo jausmo.
Bet štai aš prieš keletą dienų Vingio parke pataikiau į kažkokį bėgimą. Ir pirmiausia pasidžiaugiau – štai, kur turėtų vykti maratonai, pusmaratoniai ir visokios varžybos. Parkuose, o ne siaurose gatvėse, kur pinasi gyvenimo buitis, turizmas, kultūra, visapusė skuba ir dar, žiūrėk, maratonas.
O vaizdelis – pažiūrėti ten buvo į ką. Pasirodė, kad bėgti gali ir net turi visi. Vienas nuo kalno leidosi aimanuodamas, susiėmęs už kojos, o tada staigiai rėkdamas krito ant žemės. Kitas šnopavo taip, kad vos netrinktelėjau jam iš alkūnės: „Negali tyliau?“. Bet kai ėmė įnirtingai trinti širdies plotą, supratau, kad, ko gero, reikia siūlyti kviesti pagalbą. Trečias ant savo sąnarių spyruokliavo kokį šimto trisdešimties kilogramų svorį ir buvo nenusakomos bormbardavai šmėkšmėliavos spalvos, bet stengėsi neišsiduoti – tik kas kelis metrus garsiai ir skaudžiai įtraukdavo oro.
Kiti šiaip trankė pėdas į asfaltą taip, lyg kažkas už kampo naujas dalintų. Bėgo atsispirdami nuo pirštų, sulinkę, rankas kietai prispaudę prie šonų.
Bokso reikia mokytis. Krepšinio reikia mokytis. Teniso reikia mokytis. O štai bėgimas – atsikeli ir varai. Pirmiau išvardintiems sportams reikia ne tik įgūdžių, bet ir pasiruošimo – apšilimo. O bėgimas – į kedus ir davai. Ir tai yra didžioji bėgimo, šiaip jau gero sporto, silpnybė. Kad juo užsiimama belekaip, nes žmonėms atrodo, kad bėgimas – tai toks prigimtinis įgūdis, panašiai, kaip maistą nuryti ar pasišlapinti.
Yra žmonių, kuriems bėgti nereikia. Gal – dar nereikia, kol neišmoko ar nepasiekė tam tikros formos. Yra tokių – kuriems bėgti tiesiog negalima. Apie šitai esu kalbėjusi su gydytojais, treneriais, sportininkais. Bėgimas nėra visiems, o taip pat bėgimui reikia ruoštis.
Prisimenu skaudžiai bėgančią bendraklasę. Prisimenu ir tą krentantį vyrą, kuris gal nė neturėjo pradėti bėgti, arba bent jau turėjo sustoti mažiausiai du kilometrus atgal. Linkiu jiems sveikatos.
