Ivanas Jablonskis. Fortas

Fortas buvo stebėjimo postas (SP). Normalus toks SP, kuriame faina virsti sužeistuoju. Na, gal ne faina, bet – nesudėtinga. Kiekviena kuopa turi tokį.

Yra normalios pozicijos ir yra kokia nors pyzdulei-gavykla, kurios vienintelė užduotis – gyvosios jėgos utilizacija.

Kaip įprasta, tai būna pozicija su gera apžvalga. Tu matai daug ką – daug kas mato tave. O jei esi gerai matomas – pas tave ir atskrenda daugiau. Nes tu pastebimas ‒ į tave lengviau šaudyti. Į santykinę poziciją „Sfinkteris“ reik šaudyti koreguojant dronui. O čia – eini į tūliką, pakeliui pasiimi RPG granatą, atpylei, grįžti – ir paleidi pliūchą ukrams. Taip per porą dienų prisišaudai. Ir pliūchos jau skrieja taikliai. Puikumėlis.

Fortas buvo pusiau sugriautas kažkokio cecho pastatas. Iki jo vedė savotiška alėja 300. Sukaupęs drąsą varai ja matomas visai gerajai ruskijos liaudžiai, o tie nešaudo, nes patys įšikę gauti pyzdako nuo mūsų RPG’šnikų (tie irgi prisišaudę) bei tapti prioritetiniu taikiniu dronui.

Galima būtų bijoti snaiperio, bet snaiperiai – protinga liaudis ir jie nelenda ten, kur rusų vadai siunčia savo tėviškėlės mobilizacinio resurso atmatas. Nėr durnų ten lįsti. Na, periodiškai atsiranda, tačiau tada su jais visi baisiai aktyviai ima žaisti gvakamolę.

– Šiandien rotacija Forte.

– Aš eisiu su jumis.

– Vade, ar tau to reikia?

– Kodėl gi ne. Pažiūrėsiu kodėl jūs visi taip nemėgstat to SP.

Man į porininkus davė Sašą. Kartu ėjo dar dviese. Du buvo protingi, o Sania buvo... Sašenka. Jį tik tik perkėlė iš kažkokio užnugario dalinio, nes jis prignybo pimpalą vad... kažkam nepatiko.

Užeidinėjome vakare. Praėjome eiles sumaitotų mašinų ir sprogimų išrausų, pralindome po suvarpytu plieniniu tiltu. Pakeitėme ten sėdėjusius pacaniukus. Tie mums perdavė kleimorų (priešpėstinės minos – vert. past.) iniciatorius, porą cinkų šovinių ir geros nuotaikos. Ir išsinešdino patenkintais snukiais.

Naktis praėjo ramiai. Kacapas naktį nesiardo, tyliai vykdo rotacijas. 70 m nuo mūsų buvo tų gaidžių SP. Kartais buvo girdėti, kaip jie ten kažką pyzdelina saviškai. Gargaliuoja kaip laukiniai ir myža į batą, kad krapas tuoj puls.

Mūsų flangus užtikrintai dengė 2 kulkosvaidžiai, o už mūsų apsikabinę granatsvaidžius miegojo šaudyti ištroškę RPG’šnikai.

AGS’nikai (AGS – automatinis granatsvaidis – vert. past.) periodiškai užmesdavo pliūchų, tačiau virš mūsų buvo blokas (kuris laikydamasis ant trijų armatūros strypų grėsmingai kybojo virš galvų) ir VOG’ai (AGS šaudmenys – vert. past.) sproginėjo viršuje. Labiau užpisdavo RPG’škės, kurios įskriedavo tiesiai į mūsų inkilą ir granata griausmingai pystelėdavo viduje. Neretai granata varydavo kiaurai fermentinį sūrį, kuriuo buvo virtusios sienos. Ir nulėkdavo kažkur tolyn.

Dar labiau užpisdavo pydarų NSV (sunkusis kulkosvaidis – vert. past.), jis kiurdė kambario, kuriame sėdėjome, sienas. Tačiau kacapui niekaip nesisekė pataikyti į pėstininkus viduje. Mėgėjai, ble.

Pozicija buvo šūdina. Pastate buvo rūsys, tačiau įėjimas į jį buvo kambaryje su priešo pusėje išgriauta siena – norėdamas ten įlįsti, turėjai iškišti snukį iš už vienintelės priedangos, valingai įveikti 10 metrų visos vietinės rusiškojo pasaulio filijos akyse, kristi keturpėsčiomis ir leistis žemyn. Na, ir taip pat išlįsti.

Vadovybė šią poziciją vertino kaip labai nuostabią, nes iš jos „viskas fainai matyti“. Žvalgai fotografavo apžvalgą – pyziec, kaip gerai matyti. Tačiau kažkodėl žvalgai pamiršto patikslinti, kad fotografavo iš kito aukšto (kurio jau nėra) ir pozicijoje jie išbuvo netgi parą, o to po išpyzdino, nes ėmė atskristi iš rusų pusės.

Tos pyzdiec kaip geros apžvalgos reikėjo ieškoti 2-ame aukšte, iškišti galvą iš už perpistos sienos ir žiopsoti pro žiūroną. Ir tu sėdėdavai kaip bybys ant lėkštutės, nes visos RPG’škės skrisdavo arba tau į snukį, arba už apykaklės. Ir nuo skeveldrų saugojo tik serafimas su omoforu.

Vadovybė myžo verdančiu vandeniu ir rėkė, kad „kokio bybio jūs nieko nesužiūrit, tengi viskas matyti“, ir trepsėjo kojomis apie tai, kokia „ten faina apžvalga“. Tačiau atnešti savo šikną ir pasižiūrėti, kas ir kaip čia vyksta, nei bataliono vadas, nei jo pavaduotojas nedrįsdavo. Daug darbų.

Pro RPG paliktą skylę buvo galima spoksoti, kaip rusai perbėginėja iš vieno namo į kitą. Vieną tokį ar tai pašoviau, ar tai beveik pašoviau. Jis išlindo iš namo parūkyti ir aš užmečiau jam pliūchą iš AR (pusiau automatinis šautuvas – vert. past.). Kacapas bajerio nesuprato ir atskrido dronas, kuris ėmė žalgyti kiekvieną skylę. Droną nubaidžiau, bet nenumušiau...

Po to jis grįžo su granatomis. Tačiau myžo leistis žemiau ir granatas mėtė netaikliai. Mes linksmai šokome aplink koloną bėgiodami nuo drono ir jis, numetęs aštuonias granatas, nuo mūsų atsipiso.

Supistas skainetas, blet.

Naktį priguliau pasnausti, miegoti ten buvo neįmanoma. Tad guli ant kilimėlio prisidengęs miegmaišiu, atlikusiu nuo rusų, kurie čia nugaišo praėjusį pavasarį. Prasegi vieną šarvinės liemenės šoną, kad kišenės netrukdytų gulėti ant šoniuko. Taip ir guli 2 valandas. Po to 2 valandas būdrauji.

Sašenka miegojo šalia.

Ir tada atskrido RPG pliūcha. Granata pystelėjo virš Sašenkos ir skeveldra nukrito ant jo kilimėlio. Porininko ten jau nebuvo. Jis pašoko ir atliko kažkokį įstabų „o-dieve-kaip-man-baisu“ šokį. Skeveldra padegė kilimėlį ir Sašenkos šešėliai nutįso iškiurdytu betonu.

Kilimėlį užgesinom, Sašenką nuraminom. Po dviejų valandų keitėmės.

Atskrido dar 3 RPG pliūchos, viena iš jų tranzitu.

Rusai suprato, kad mūsų taip lengvai neužmuš ir atsipiso.

Rotacija buvo rami. Tik artėjant prie besiilsinčios pamainos blindažo mums kiek užmetė iš AGS, tačiau tik dėl pasiuntimo.